Prieš kurį laiką rašiau apie problemas su kurias įžvelgiau “spalvotojų“ antrinių žaliavų konteinerių operatorių darbe. Tačiau norėjosi ką nors siūlyti, ne vien tik konstantuoti, kad situacija ne visada džiuginanti. Pagaliau tam atėjo laikas.
Pienininkai, aludariai ir cocacolininkai (atiprašau gaiviųjų gėrimų gamintojai) visai neseniai turėjo teikti siūlymus Aplinkos ministerijai kaip toliau išvengti vieno efektyviausių pakuočių tvarkymo būdo – užstato. Mat AM susirūpino kad kitaip negalima įvykdyti Europos reikalavimų dėl pakuočių perdirbimo. Tačiau iš valdžios konkrečių veiksmų dar negirdėti.Kalbama apie datą „ne anksčiau“ kaip 2010 ar 2011 metai, o datos „ne vėliau kaip“ negirdėti. Džiuginai bent tai, kad pagaliau atsirado kažkoks, nors ir labai abstraktus užstato už pakuotes projektas.
Pabandžiau pažvelgti ką duoda užstato sistema:
-
Gaunama aukščiausios kokybės itin tiksliai išrūšiuotos antrinės žaliavos.
-
Užtikrinama tai kad didžioji dalis pakuočių bus perdirbama
-
Gerokai sunkiau imituoti antrinių žaliavų perdirbimą. T.y nupirkti pažymą apie jų perdirbimą kai realiai viskas išvežama į sąvartyną
-
Supirktos pakuotės gali būti optimaliai transportuojamos. T.y supresuotos užims keliasdešimt kartų mažiau vietos nei surinktos iš konteinerių. Vežamos tik tada kai bus galima pilnai pakrauti transportą.
-
Atsiranda reali galimybė naudoti ne vienkartines bet daugkartines pakuotes.
Daugiau pakuotės užstatą galima pasiskaityti čia ir čia
Tauta bandoma gąsdinti ekonomikos baubu. Daugiausia mojuojama infliacijos vėzdu. Na supraskit, jei jūs įvesit užstatą tada ir taip didelė infliacija pasidarys dar didesnė.
Drįsčiau suabejoti ar keliasdešimt centų už pakuotes kurie bus įšaldomi iki jų pridavimo turėtų namų ūkiams juntamą ekonominę įtaką. Dar keisčiau atrodo, kad gąsdinama, kad taip gerokai pabrangs rūšiavimo sistema.
Perkėlus į supirkimo automatus tai kas vertingiausia – PET butelius, skardines – konteinerių likutis ypatingos vertės neturės ir galės būti lengvai perdirbamas tik į techninę plastmasę. Tačiau investavus į supirkimo automatus būtų išvengta daug ne itin malonaus rankų darbo rūšiuojant konteinerių turinį, be to nepalyginamai geresni būtų kokybiniai ir kiekybiniai viso proceso rezultatai. Tūlas verslininkas pasakytų, kad šiandien investuoti į įrenginius apsimoka, keista būtų, jei ši taisyklė negaliotų antrinių žaliavų verslui. Tad kodėl taip priešinasi savo darbo automatizavimui ir efektyvumo didinimui tie kas šiandien užsiima pakuočių surinkimu ir perdirbimu? Matau tik du galimus motyvus:
-
Dabartinė pakuotės mokesčio sistema, kada gamintojas sumoka tam tikrą mokestį o perdirbus pakuotę jis grąžinamas yra pakankamai sunkai sukontroliuojama. T.y nustatyti kada šia veikla užsiimanti įmonė iš tiesų perdirbo pakuotę, o kada išmetė bet parašė apie perdirbimą pažymą labai sunku. Įvedus užstato sistemą iškiltų pavojus ne perdirbimo bet pažymų rašymo kompanijoms.
-
Jei iš bendro pakuočių ištrauktos vertingiausios žaliavos – PET buteliai ir aliuminio skardinės bus perduotos į supirkėjų rankas , o beveik bevertės žaliavos liktų plastiko, popieriaus ar stiklo konteineriuose.
Todėl rūpinantis kad nepabrangtų pakuočių rūšiavimas, ar nevertėtų Aplinkos ministerijai klausimą paversti šiek tiek kitaip. Vietoj „ kaip ir iki kada atidėti pakuotės užstatą“ pagalvoti „ kaip įvedant užstatą superkamų pakuočių verslo neatiduoti prekybos centram, bet palikti tiem kas dabar kas surenka antrines žaliavas iš gyventojų“ ? Užduotis nelengva, bet įmanoma. Gal galima įpareigoti prekybos centrus privalomai įsileisti į savo teritorijas supirkimo automatus priklausančius toms kompanijoms, kurios surenka tame rajone “spalvotojų“ konteinerių turinį. Tiesa taip išnyktų prekybininkų lobizmas užstato klausimu, įdomu ar gali būti Lietuvos valdžios kas nors nuspręsta be jo?
Tada liktų tik pirmoji priežastis. Ir pagal tai kas priešinasi naujai sistemai nesunkiai būtų galima identifikuoti „pažymų rašymo“ kompanijas. Vagie – kepurė dega!