[ri:saikl] at work

Galvojat, jei kupetą šieno ant stalo pasidėsi, jau būsi “žalias”? Yra ir kitų, ne tokių banalių būdų “žaliuoti” – šiukšles paversti dizaino objektais, vertais garbingos vietos jūsų namuose, ką padarė IV kurso VDA dizaino studentai kartu su Western Washington University industrinio dizaino dėstytoju Arūnu Ošlapu ir Vilniaus Dailės Akademijos dėstytojais Juozu Brundza ir Šarūnu Šlektavičiumi.

Neišsprendžiamos problemos dizaino pasaulyje neegzistuoja – yra tik iššūkiai ir būsimi sprendimai.
Mėnesį vykusiose kūrybinėse dirbtuvėse bandžiusi reabilituoti potencialius sąvartynų gyventojus (ne deja ne benamius), [ri:saikl] komanda siūlo pažiūrėti kaip sekėsi.

Atidarymas šių metų lapkričio 13 d.(penktadienį) 19.00 val. “Daiktų viešbutyje”, T.Ševčenkos g. 16A,Vilnius. Kviečiame apsilankyti ir įsigyti tai, kam jūs neliksite abejingi. Po atidarymo daiktus galėsite įsigyti Šiuolaikinio meno centre nuo lapkričio 16 iki gruodžio 13 dienos.
Lauksime Jūsų,

[ri:saikl] komanda

Bioneers | William McDonough

Terminas bionieriai (“biologiniai pionieriai”) buvo pasiūlytas 1990 m, apibūdinant ryškėjančią naują kultūrą. Bionieriai yra socialiniai ir moksliniai inovatoriai įvairiose gyvenimo bei mokslo disciplinose, savo idėjas ir įžvalgas besisemiantys iš gyvųjų sistemų, siekdami jas suvokti bei atkartoti “gamtos veiklos instrukcijas” žmonių labui be žalos gyvybės tinklui.

Gamtos principai — panašumas, kooperacija, bendradarbiavimas, įvairovė, simbiozė ir nuolatiniai beatliekės gamybos ciklai – taip pat gali būti metaforinės gairės demokratinės visuomenės organizacijai.

Organizacija Bioneers (Kalifornija) organizuoja kasmetines konferencijas-forumus. 2000 m. Bionierių konferencijoje prenešimą skaitė ir William McDonough, architektas ir dizaieris, beatliekės (“lopšys į lopšį” – “cradle-to-cradle“, C2C) ir biomimikrinės gamybos bei dizaino pradininkas ir teoretikas. Kviečiu pasižiūrėti/pasiklausyti filmuotą medžiagą (45 min.):

ir ypač informatyvus reportažas iš TED konferencijos 2005 m. (22 min.):

Atliekų rūšiavimas – problemos i perspektyvos ( II dalis)

Prieš kurį laiką rašiau apie problemas su kurias įžvelgiau “spalvotojų” antrinių žaliavų konteinerių operatorių darbe. Tačiau norėjosi ką nors siūlyti, ne vien tik konstantuoti, kad situacija ne visada džiuginanti. Pagaliau tam  atėjo laikas.

Pienininkai, aludariai ir cocacolininkai (atiprašau gaiviųjų gėrimų gamintojai) visai neseniai turėjo teikti siūlymus Aplinkos ministerijai kaip toliau išvengti vieno efektyviausių pakuočių tvarkymo būdo – užstato.  Mat AM susirūpino kad kitaip negalima įvykdyti Europos reikalavimų dėl pakuočių perdirbimo. Tačiau iš valdžios konkrečių veiksmų dar negirdėti.Kalbama apie  datą „ne anksčiau“ kaip 2010 ar 2011 metai,  o datos  „ne vėliau kaip“  negirdėti. Džiuginai bent tai, kad pagaliau atsirado kažkoks, nors ir labai abstraktus užstato už pakuotes projektas.

Pabandžiau pažvelgti ką duoda užstato  sistema:

1. Gaunama aukščiausios kokybės itin tiksliai išrūšiuotos antrinės žaliavos.
2. Užtikrinama tai kad didžioji dalis pakuočių bus perdirbama
3. Gerokai sunkiau  imituoti antrinių žaliavų perdirbimą. T.y nupirkti pažymą apie jų perdirbimą kai realiai viskas išvežama į sąvartyną
4. Supirktos pakuotės gali būti optimaliai transportuojamos. T.y supresuotos užims keliasdešimt kartų mažiau vietos nei surinktos  iš konteinerių. Vežamos tik tada kai bus galima pilnai pakrauti transportą.
5. Atsiranda reali galimybė naudoti ne vienkartines bet daugkartines pakuotes.

Daugiau  pakuotės užstatą  galima pasiskaityti čia ir čia

Tauta bandoma gąsdinti ekonomikos baubu. Daugiausia  mojuojama infliacijos  vėzdu. Na supraskit, jei jūs įvesit užstatą tada ir taip didelė infliacija pasidarys dar didesnė.

Drįsčiau suabejoti ar keliasdešimt centų už pakuotes kurie bus įšaldomi  iki jų  pridavimo turėtų namų ūkiams juntamą  ekonominę įtaką. Dar  keisčiau atrodo, kad gąsdinama, kad taip gerokai  pabrangs  rūšiavimo sistema.

Perkėlus į supirkimo automatus  tai kas vertingiausia – PET butelius, skardines –  konteinerių likutis ypatingos vertės neturės ir galės būti lengvai perdirbamas tik į techninę plastmasę. Tačiau investavus į supirkimo automatus būtų  išvengta daug ne itin malonaus rankų darbo rūšiuojant konteinerių turinį, be to nepalyginamai geresni būtų kokybiniai ir kiekybiniai viso proceso rezultatai. Tūlas  verslininkas pasakytų, kad šiandien investuoti į įrenginius apsimoka, keista būtų, jei ši taisyklė  negaliotų antrinių žaliavų verslui. Tad kodėl taip priešinasi savo darbo automatizavimui ir efektyvumo didinimui tie kas šiandien užsiima pakuočių surinkimu ir perdirbimu? Matau tik du galimus motyvus:

1. Dabartinė pakuotės mokesčio sistema, kada gamintojas sumoka tam tikrą  mokestį o perdirbus pakuotę jis grąžinamas yra pakankamai sunkai sukontroliuojama. T.y nustatyti kada šia veikla užsiimanti įmonė iš tiesų perdirbo pakuotę, o kada išmetė bet parašė apie perdirbimą pažymą labai sunku. Įvedus užstato sistemą iškiltų   pavojus ne perdirbimo bet pažymų rašymo kompanijoms.
2. Jei iš bendro pakuočių ištrauktos vertingiausios žaliavos – PET buteliai ir aliuminio skardinės  bus perduotos į supirkėjų rankas , o beveik bevertės žaliavos liktų  plastiko, popieriaus ar stiklo konteineriuose.

Todėl  rūpinantis kad nepabrangtų pakuočių rūšiavimas, ar nevertėtų  Aplinkos ministerijai klausimą paversti šiek tiek  kitaip. Vietoj „ kaip ir iki kada atidėti pakuotės užstatą“  pagalvoti „ kaip įvedant užstatą superkamų pakuočių verslo neatiduoti prekybos centram, bet palikti tiem kas dabar kas surenka antrines žaliavas iš gyventojų“ ? Užduotis nelengva, bet įmanoma. Gal galima įpareigoti  prekybos centrus privalomai įsileisti į savo teritorijas supirkimo automatus priklausančius toms kompanijoms, kurios surenka tame rajone “spalvotojų”  konteinerių turinį. Tiesa  taip išnyktų prekybininkų lobizmas užstato klausimu, įdomu ar gali būti Lietuvos valdžios kas nors nuspręsta be jo?

 

  Tada  liktų tik pirmoji  priežastis. Ir pagal tai kas priešinasi naujai sistemai nesunkiai būtų galima identifikuoti „pažymų rašymo” kompanijas. Vagie – kepurė dega!