Svarbiausia ekologijoje – sveikas protas

Šiandien „Kauno dienoje“ pasirodė mini-interviu su manimi ir Lauryna (ačiū jai), kuriame vis dėlto nelabai liko mano atsakymų, todėl įdedu juos čia (ir daug kur kitur). Šįkart be Laurynos minčių, nes jos, daugiau mažiau, liko minėtame dienraštyje.

Linas Kranauskas

EkoDirbtuvės/EKA/GreenParty

(klausia V.Rupeikaitė, “Kauno diena“)

Ką reikėtų laikyti ekologiškumu? Ar tai, kas natūralu, sveikiau žmogui ar tai, kas mažiau kenkia gamtai, aplinkai? Pavyzdžiui, jei perki odinius batus, natūralaus medžio baldus, ar gali teigti, kad elgiesi ekologiškai? Ar reikėtų atsisakyti chemijos, sintetikos?

L.K. Tai siauroji „ekologiškumo samprata“. Iš tikrųjų ne produktų „chemiškumas“ ir „sintetiškumas“ yra ekologinius kriterijus nusakantys epitetai, jie nėra absoliutūs. Pavyzdžiui, jūsų minėta oda išgaunama ne ekologiškai, o diriant gyvūnus. Natūralaus medžio baldai, priešingai, gali būti ekologiški, jei jie neprisodrinti kenksmingų klijų bei lakų, o mediena atkeliavusi iš atsinaujinančios miškininkystės ūkio. Pirmiausia reikėtų persvarstyti sąvoką, nuo kurios pradedate klausimą – „perki“, nes vartotojiškumas yra viena didžiausių ekologinių problemų ir priežasčių. Apibendrinant – kviečiu pirmiausia susitelkti ties „neteršimu į išorę“, t.y., nekenkti gamtai ir aplinkai, kitiems, o tik paskui žiūrėti savo skrandžio ir odos reikalų. Asmeniškai man svarbiau, kad nesuvažinėjau savo džipu, kurio neturiu ir neturėsiu, paskutinės Lietuvos lūšies, negu kokio ekologiškumo sūrelį valgiau per pusryčius.

Ar ekonominis sunkmetis nenurėš Lietuvoje želiančių pirmųjų ekologiškumo želmenų? Ar ekologiškoms prekėms yra taikomos kokios nors lengvatos, o gal priešingai? Juk šios prekės pastaruoju metu brango. Ar kiekvienam piliečiui, norinčiam gyventi sveikiau ir mažiau teršti, ekologinė produkcija įkandama?

L.K.: Daugelis jums atsakytų, kad į sveiką kūną ir sielą investuoti verta ir daugiau. Tačiau aš esu įsitikinęs, kad mano močiutės ekologiškiausiai auginama morka ir net pienas pigesni nei liūdnai pagarsėjusių supermarketų glutamatiniai šedevrai. Tai iškalbingas faktas, nors daug kam patinka jį ignoruoti.

Ar tiesa, kad ekologiškas mąstymas stabdo pramonės progresą? Ar tiesa, kad ima rastis „jėgos“, kurios įvairiomis priemonėmis stengiasi įrodyti ekologiškumo nenaudą?

L.K.: Pirmasis klausimas puikiausiai įrodo antrojo pagrįstumą.

Žinoma, mitus, esą ekologija stabdo pramonės „progresą“, palaiko ne vien įvairūs konspiratoriai ir trumpalaikių pelnų gaudytojai, bet ir bendras tamsumas, inertinis mąstymas. Juk šios „idėjos“ ne tik nuo pat pradžių buvo ydingos, jos jau senokai pačios yra gryniausias regresas. Pažangiausios valstybės į įvairias ekologines priemones investuoja jau seniai, o ir dabar daugybės lyderių „antikriziniai“ planai didžia dalimi susideda iš alternatyvios energetikos ir kt. projektų skatinimo. Dviračiai ir elektromobiliai, troleibusai ir vėjo bei saulės jėgainės irgi yra pramonė, tik ji pagrįsta sveiku žvilgsniu į ateitį ir darniu santykiu su aplinka, be to, gausybė eko-sektorių yra ir naujos ekonominės galimybės.

Ar kai kurios gamtos apsaugos organizacijos nėra savų tikslų siekiančios įstaigos ir savo veikla prie ekologiškumo puoselėjimo neprisideda, o gal net ir priešingai?

L.K.: Manau, akivaizdu, kad visko pasitaiko. Tačiau ar tikrai prasminga ir produktyvu šitaip klausti, ir ką toks klausimas rodo? Gal verčiau pasidomėkime, ar tarp naftos magnatų nepasitaiko tokių, kuriems tanklaiviai išsilieja į draustinių pakrantes, o cisternos nurieda nuo bėgių ir sudūžta tiesiai į geriamo vandens telkinius? Ar tarp anglimi ir mazutu varomų elektrinių nepasitaiko tokių, kurios vis dar naudoja šiuos absurdiškus šaltinius, nors per minutę žemę pasiekia daugiau saulės energijos, nei užtektų patenkinti visiems jos metiniams poreikiams? Ar nepasitaiko tokių fosilinio transporto kamščių, kurių akivaizdoje nesinori ir į lauką išeiti?

Ar nukreipiant dėmesį nuo kitų problemų, siekiant savų tikslų nėra sukurtų dirbtinių ekologinių baubų? Pavyzdžiui, dėl CO2 išmetimų į atmosferą ir pan.?

L.K.: Nuostabus klausimas, aš nemanau, kad CO2 išmetimai – tai mitas, nors ir „dirbtinis“ (nes juos pumpuoja žmonės), bet sutinku, kad susitelkti vien į juos – tai nukrypti nuo problemos, o ji yra visa tarša, ne vien CO2. Tačiau daug ydingesnis nukrypimas (nukreipimas nuo problemos) – sakyti, esą ekologiniai iššūkiai pernelyg išpūsti, „mados dalykas“, etc. Jie yra šalia visų mūsų, ir kasdien. Tai ir kancerogenų įvairovė, ir kita produktų tarša, ir minėti kvėpavimo takus užgulantys transporto kamščiai, ir pajuodusios Kinijos upės, ir ketvirtis gyvybinės įvairovės, išnykęs per ketvirtį amžiaus, didmiesčių smogas, ir vietoj Amazonės miškų dygstančios dykynės, ir Baltijos jūros laimėjimas užterščiausių pasaulio jūrų rinkimuose, ir taip galėtume vardinti tūkstantį ir vieną naktį.

Užsienyje už ekologiškumą, palankesnius įstatymus kovoja žaliųjų partijos, kodėl tokios partijos nėra Lietuvoje?

L.K. O nuo šio klausimo pasijutau lyg per horoskopų laidą būčiau išvydęs savo pavardę. Atsakant tiesiogiai, tokios nėra, nes nei žalieji, nei kiti idealistai Lietuvoje nemoka organizuotis ar dirbti bendrai vardan idėjos ilgiau nei metus, be to, Lietuvoje labai prastus pasitikėjimo reitingus turi tiek partijos, tiek patys žalieji, kuriuos tebeseka šleifas dėl protestų prieš Kruonio bei Ignalinos elektrines ir pan. Tačiau esu tikras, kad subrendo naujoji karta, naujo mąstymo ir idėjų laukai bei įkvėpimai. Todėl su bendraminčiais, vizionieriais, idealistais, inteligentais ir kitais pirmūnais subūrėme Green Party Lithuania iniciatyvinę grupę ir kviečiame prisijungti visus, ką domina etiška ir pažangi Lietuvos vizija, o ne buhalteriniai ir nomenklatūriniai užsiciklinimai: ekodirbtuves@gmail.com, laukiam. Tuo tarpu vizijas nevyriausybiniame flange – Ekologiškos kultūros asociacijos veikloje – nusakys gerb. kolegė Lauryna.