EKO((b))logas

ekologiškai švarios žinios | eco-friendly news

M.Castells: aplinkosaugos teorija (2d.)

Posted by ramūnas on balandžio 7, 2007

Pratęsiu M. Castells (“Tapatumo galia“) aplinkosauginių judėjimų analizę (1 dalis):

Išradinga aplinkosaugos judėjimo kakofonija: tipologija

Kolektyvinio veikimo formų, politikos bei diskursų, priskiriamų aplinkosaugos judėjimui, esama tokių įvairių, kad tai verčia kvestionuoti pačią judėjimo idėją. Tačiau mano teigimu, būtent ši teorijos ir praktikos kakofonija apibūdina šį judėjimą kaip naują decentralizuoto, daugiaformio, orientuoto į tinklaveiką bei plačiai išsisklaidžiusio socialinio judėjimo formą. Be to, vėliau aš pasistengsiu įrodyti, kad kai kurios pagrindinės temos yra būdingos daugumai – ar net visoms su aplinkosauga susijusioms kolektyvinio veikimo formoms. Tačiau aiškumo dėlei šį judėjimą pravarčiau nagrinėti remiantis viena takoskyra ir viena tipologija. Kalbu apie aplinkosaugos judėjimo ir ekologijos takoskyrą. Aplinkosaugos judėjimu (environmentalism) vadinu visas kolektyvinio elgesio formas, kurių diskursas bei praktika yra nukreipti į destruktyvių žmogaus veiklos ir natūralios aplinkos ryšio formų koregavimą, priešinantis vyraujančiai struktūrinei bei institucinei logikai. Ekologiją aš, kaip sociologas, suprantu kaip visumą požiūrių, teorijų bei projektų, kuriuose žmonija laikoma platesnės ekosistemos dalimi ir siekiama išsaugoti šios sistemos pusiausvyrą dinaminėje, evoliucinėje perspektyvoje. Mano požiūriu, aplinkosaugos judėjimas yra ekologijos praktika, o ekologija yra aplinkosaugos judėjimo teorija. Tačiau tolesniuose knygos puslapiuose sąvoką “ekologija” aš vartosiu siauresne prasme, turėdamas galvoje aiškius, sąmoningus šios holistinės, evoliucinės perspektyvos pasireiškimus. Jei kalbėtume apie tipologiją, siūlau vėl pasitelkti parankų Alain Touraine socialinių judėjimų apibūdinimą, kad galėtume išskirti penkias pagrindines aplinkosaugos judėjimo sroves pagal tai, kaip jie reiškėsi per pastebėtą praktiką tarptautiniu lygmeniu pastaruosius du dešimtmečius.toliau…

Aš remiuosi prielaida, kad ši tipologija yra taikytina visuotinai, nors dauguma pavyzdžių yra paimti iš Šiaurės Amerikos ir Vokietijos patirties, nes tenykščiai aplinkosaugos judėjimai yra labiausiai išsiplėtoję, be to, man lengviau buvo gauti informacijos apie juos. Kaip įprasta, norėčiau atsiprašyti dėl supaprastinimo, neišsvengiamo naudojant šią bei kitas tipologijas, ir tikiuosi tai kompensuoti pavyzdžiais, kurie pagyvins ši kiek abstraktų realių judėjimų apibudinimą. Kad galėtume leistis į savo trumpą kelionę po aplinkosaugos judėjimų spektrą, pasitelkę siūlomą tipologiją, mums reikalingas žemėlapis. Jis pateiktas lentelėje 3.1 – aš jį šiek tiek paaiškinsiu.

Lentele 3.1. Aplinkosaugos judėjimų tipologija

TIPAS (PAVYZDYS) TAPATUMAS PRIEŠAS TIKSLAS
Gamtos apsauga
(Group of Ten, JAV)
Gamtos mylėtojai Nevaldoma plėtra Laukinė gamta
Savos erdvės gynimas
(Not in my Back Yard)
Vietos bendruomenė Teršėjai Gyvenimo ir sveikatos kokybė
Kontrkultūra, gilioji ekologija
(Earth First!, ekofeminizmas)
“Žalioji” savimonė Industrializmas, technokratija ir patriarchalizmas Ekotopija
Gelbekime planetą
(Greenpeace)
Ekokaržygiai tarptautininkai Nežabota globalinė plėtra Tolydumas
Žaliųjų politika
(Die Grünen)
Susirūpinę piliečiai Politikos elitas Kontrgalia

Kiekvieną tipą analitiškai apibūdina tam tikras trijų socialiniam judėjimui budingų bruožų derinys: tapatumas, priešas ir tikslas; nurodoma šitų trijų bruožų tiksli reikšmė – ji nustatyta atliekant stebėjimus, naudojantis tam tikrais šaltiniais, kurių nuorodos pateiktos. Kiekvienas tipas turi savo pavadinimą, o po juo nurodomi kiekvieną tipą geriausiai iliustruojančių judėjimų pavyzdžiai. Be abejo, kiekvienas aptariamas judėjimas ar organizacija pasižymi mišriais bruožais, tačiau analizei aš parinkau tokius judėjimus, kurių reali praktika bei diskursas geriausiai atitinka idealų tipą.

Papildydamas lentelę 3.1, pateiksiu trumpą aprašymų pavyzdį, iliustruojantį kiekvieną iš penkių tipų, kad išgirstumėte kiekvieną atskirą šio judėjimo balsą jo balsų kakofonijoje. Aplinkosaugos judėjimo ištakas Amerikoje sudarė įvairių formų gamtos appsaugos iniciatyvos, kurias vykdė tokios organizacijos, kaip Sierra Club (“Sierra klubas”, jį 1891 metais San Francisko mieste įkūrė Johnas Muiras), Audubon Society (“Audubono draugija”) bei Wilderness Society (“Laukinės gamtos draugiija”). XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje senos ir naujos organizacijos, atstovaujančios vyraujančiai aplinkosaugos krypčiai, sukūrė sąjungą, žinomą Group of Ten (“Dešimties grupė”) pavadinimu. Be anksčiau minėtų organizacijų, šiai sąjungai priklausė ir National Parks and Conservation Association (Nacionalinė parkų ir gamtos apsaugos asociacija), National Wildlife Federation (Nacionalinė laukinės gamtos federacija), Natural Resources Defense Council (Gamtos išteklių apsaugos taryba), Izaak Walton League (“Izaoko Woltono lyga”), Defenders of Wildlife (“Laukinės gamtos saugotojai”), Environmental Defense Fund (Aplinkos apsaugos fondas) ir Environmental Policy Institute (Aplinkosaugos politikos institutas). Nors jų požiūriai bei konkrečios veiklos sritys skiriasi, tačiau jas bei kitas panašiais tikslais įsteigtas organizacijas vienija pragmatiškas gamtos apsaugos tikslų gynimas pasitelkiant institucinę sistemą. Michaelo McCloskey’aus, Sierra Club pirmininko, teigimu, jų požiūrį galima apibūdinti kaip “kapanojimąsi”: “Mes paveldėjome alpinizmo tradiciją, kuri pirma reikalauja pasiryžti įveikti kalną. Kelią tu maždaug žinai, tačiau ko nusitverti ir kur atremti koją rasi tik judėdamas į priekį – ir tik prisitaikydamas bei nuolat keisdamasis.” Viršukalnė, į kurią šių organizacijų nariai nori įkopti, yra laukinės gamtos – įvairių jos formų – išsaugojimas, atsižvelgiant į tai, ko pagrįstai galima tikėtis pasiekti esamos ekonominės bei institucinės sistemos sąlygomis. Jų priešai yra nevaldoma plėtra bei abejingos biurokratinės struktūros, kaip antai JAV skundų priėmimo biuras (US Reclamation Bureau), nesirūpinančios gamtos draustinių išsaugojimu. Save jie laiko gamtos mylėtojais bei apeliuoja į šį jausmą mumyse, nepaisant socialinių skirtumų. Jie veikia per institucijas bei jų padedami ir labai dažnai griebiasi lobizmo – jį naudoja nepaprastai sumaniai ir su politine jėga. Jie priklauso nuo plataus visuomenės palaikymo, taip pat nuo geranoriško, turtingo elito bei bendrovių aukų. Kai kurios organizacijos, kaip antai Sierra Club, yra labai didelės (turi apie 600000 narių) ir suskirstytos į vietinius skyrius, kurių veiksmai bei ideologijos labai skiriasi tarpusavyje ir ne visuomet atitinka “vyraujančios aplinkosaugos judėjimo krypties” įvaizdį.

Bus daugiau…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: