Balionai ir profesoriai

Vakar, žemės dienos proga, Tbilisyj buvo paleista 500 spalvotų balionėlių…

Nors šitoks ekologijos supratimas graudžiai juokingai atrodo, kai pagalvoji, mes, alia krūti vakariečiai, ne ką geresni - kiek sąmononingų, išsilavinusių, galbūt net vegetarų skraido bilekiek sykių į metus į konferencijas?

Kiek žmonių žavisi Al Goru, kuris skrenda malūnsparniu pasidairyti, kaip tirpsta ledynai, užduodamas elgesio modelį, “darykit kaip aš”?

Kuo toliau, tuo labiau panašu į tai, kad kol mes elgsimės taip, kas atrodo mum normalu, niekas nesikeis. Sveikų išprotėjusių formų vakaruose vis mažėja, visi daromės kaip pagal sukirpimą, custom made. Bet čia, Gruzijoj, išprotėjimas klesti visom formom.

Vienoj Tbilisio gatvėj gyvena profesorius, kuris dirba kažkokiam Austrijos univiere. Jis niekaip negalėjo sugalvot, ką daryt su susikaupusiais maišeliais, tai sulydė juos į plytą ir pasiėmė į Austriją. Aerouosto darbuotojai nelabai žinojo, ką čia manyt apie tą plytą ir tiesiog norėjo uždraust ją persivežt. Tada profesorius pasiuto ir visam aerouosto personalui išaiškino, kad kol nebus perdirbimo sistemos Gruzijoje, jis savo maišelius vešis į Austriją. O tie ir jų visi giminaičiai matyt visam gyvenimui atsimins viską, ką reikia žinot apie maišelius.

Kai paklausau tokių istorijų, darausi išvadą, kad gal individualus išprotėjimas gali išvaduot nuo masinio nuglušimo. Su žemės dienom! Ką darysi šiandien?

Ką darai, daryk gerai

Man patinka Estija ir estai. 1,4 milijonai estų, tarsi nedidelio miestelio gyventojai, sugeba puikiai tvarkytis ir stebina pasaulį naujovėmis ir inovacijomis - elektroninė balsavimų sistema, skype, genomo projektas, gerai veikianti PET taros perdibimo sistema ir kt. O kaimynų pašiepimą dėl lėtumo, sugeba meistriškai ir savikritiškai panaudoti alaus reklamai - teko matyti iškabą su užrašu “goriačyje estonskije parni” (rus. “karštieji estiški vyrukai”).

Prieš 18 metų laikyta bankrutuojančia, korumpuota, užteršta bei nykstančia šalimi, šiandien Estija pasauliui daugiau žinoma kaip E-stonia - informacinių ir biotechnologijų šalis (ar bent jau taip pozicionuoja save).

Paskutinius tarybinius likučius galutinai šalis pašalins gegužės 3 d., kai 40 tūkstančių piliečių mobilizuosis visuotiniam šiukšlių surinkimui - Teeme 2008 (darom) projekto metu planuojama surinkti 10 tūkst. šiukšlių.

(nuotraukos šaltinis)

O rinkti tikrai yra ką - užtenka pažiūrėti A. Tarkovskio Stalkerį, kuris nufilmuotas netoli Talino esančios cheminės gamyklos teritorijoje (beje, daugelio filmavimo grupės narių, paties režisieriaus ir jo žmonos vėlesnės mirtys nuo vėžio, manoma yra būtent šio filmo filmavimo metu gauto cheminio aplinkos užterštumo pasėkmė).

Kaip turbūt žinote, ši estų užmačia inspiravo lietuvius taip pat neatsilikti, bei paskelbti karą šiukšlėms ir … estams. Kurgi, mes juk geresni ir pakliūsim į Guinesso rekordų knygą, pririnkę 120000 savanorių, kurie surinks 30000 tonų šiukšlių. Tiesa pasakius, toks akcijos Darom2008 pateikimas man buvo keistas - mes “perspjausime, padarysime estus” ir pan. Manyčiau, mums vieną kartą reikia suvokti ir įsisąmoninti, kad mes ne tik savo mentalitetu, bet ir daug kuo atsiliekame nuo estų (bent 5 metų, imho). Ir nereikia čia stresuoti bei pasauliui skelbti, kad “mes juos padarysim“. Estų projektas kur kas labiau sumanytas, numatytas, pramatytas ir aiškus - sąvartynų geo-žymėjimas Google satelitiniame (GPS) žemėlapyje, aiški seka, platus rėmėjų ratas. Sakyčiau, pankiškame Darom2005 buvo daugiau aiškumo ir tikslo… Žinoma, sveikintina ir lietuvaičių iniciatyvą, tikrai, kad taip spontaniškai reaguoja - kaip ir mes su kaimynais per ad hoc medžių sodinimo akciją. Tik kam tokie kompromituojantys šūkiai ir nerealūs siekiai? Tiesa, dabar jau nurodoma, kad svarbu ne patekti į Guineso knygą, bet švari šalis. Tai - Rytų Europos šiukšlių žaidimas. Ir estai sveikina mus, tačiau įspėja, kad turėsime pademonstruoti ypatingai gerus organizacinius gebėjimus, jei norime juos aplenkti. Ir jie visiškai teisūs.

Kitas man nerimą keliantis dalykas - ši akcija mūsuose nusivažiuoja eilinio populizmo vėžiomis - akcijos globėju ir angelu sargu tapo Vilniaus m. meras draugas Juozas Imbrasas, šiemet pelnęs ypatingąsias nominacijas ir “simpatijas”

Šaip ar taip, registruokitės, telkitės, organizuokite - aš jau užsiregistravau. Taip pat nuoširdžiai tikiu grandiozinio estų projekto sėkme, tačiau to nepasakyčiau apie Darom2008. Gal kitais, mums jubiliejiniais 2009 metais mes turėtume didesnę galimybę ne tik gerai suorganizuoti panašų švaros renginį, bet ir sugalvoti kažką naują? Ir nepamirškit senolių išminties - ką darai, daryk gerai.

Kas pamiršot ???

Kam priklauso daugiabučio laiptinių prieigos, kiemas, privažiavimas? Daugelis atsakytų, kad tai „valdiška“ teritorija. O kas tomis teritorijomis naudojasi kasdien? Mes, daugiabučių gyventojai ar valdininkai? Keista, tačiau tie, kurie kasdien naudojasi kiemais, juos patys ir teršia.

Štai, kad ir „pasiklydusi sofa“. Ji jau kokį mėnesį Kaune, Taikos prospekte lūkuriuoja savo šeimininko. Vakar ant sofos atsirado užrašas „Kas pamiršot ?“. Vadinasi, sofą visgi kažkas pastebėjo ir pradėjo šeimininkų paieškos akciją. Greičiausiai baldą kažkas pamiršo ar pametė. Nieko nuostabaus – juk dabar laikas-pinigai, visi kažkur lekia, skuba, kartais pamiršta kokį daiktą, kartais - kur skuba…
Na, tikėsimės, kad šį straipsnį skaito ir sofą pametę šeimininkai ir jiems tai bus didelė pagalba atrandant pamestą daiktą.
UAB „Kauno švara“ kokybės vadybininkė minėjo, jog tokias paklydėles patyrę organizacijos stambiagabaričių objektų „gaudytojai“ iki specialios saugojimo aikštelės paveža reguliariai. Tačiau sofos, spintos ir kiti panašūs pamestinukai, nesiblaškydami po kiemus ar šaligatvius, specialistų turėtų laukti prie daugiabučių namų buitinių atliekų konteinerių.
Daugelis tikriausiai žino, jog panaudotos baterijos po tam tikro laiko gali būti nuodingos. Paleistos į laisvę „pasilakstyti“ ar išmestos į paprastą šiukšliadėžę jos gali kelti didelę grėsmę gamtai. Bet vėl gi, naudotos baterijos geriausiai jaučiasi kartu su savo gentainėmis specialiuose konteineriuose, tarpusavyje bendrauja ir niekam pavojaus nekelia. Tokias, specialiais ženklais pažymėtas baterijų kaupyklas galima rasti prekybos centruose, universitetuose ir įvairiose viešose vietose.
Baldai, naudota kompiuterinė technika, baterijos, popierius, organinės medžiagos – visą tai galima surūšiuoti. O, pakeitus aplinką, net ir sofai norisi būti tarp savų. Vienišai lūkuriuoti juk liūdna…
Vakarų Europoje žmonės jau senai suprato, kad rūšiuoti atliekas gali būti ne tik naudinga, bet ir įdomu. Štai UAB „EMP recycling“, ne tik nemokamai atvažiuos paimti įvairios buitinės technikos, bet ir paskatins buvusius šeimininkus įvairiais nuolaidų kuponais. Teisintis, kad nežinote atliekų surinkimo įstaigų telefonų – nereikėtų. Reikiamų organizacijų telefonus labai nesunku rasti internete arba informacijos tarnyboje.

Autorius: Tomas Stasiukaitis