Atliekų rūšiavimas - problemos, iššūkiai ir galimybės - I dalis

Turbūt ne kartą yra tekę išgirsti iš rūšiavimo skeptikų pagrindinį jų argumentą: „Kam rūšiuoti vis vieną šiūkšliavežiai viską sumaišo. Kaip tokio argumento tvirtumą jei įrodymą kad tą jei ne jie patys matė, tai bent jau tikrai žino kas matė. Ilgai aš tai laikiau tik savo tinginystės pateisinimu. Tačiau 2007 metų gruodžio mėnesio 10 dieną prie savo darbo Žukausko 39 pamačiau kaip Cleanaway sunkvežimiukas susivertė „į save“ surūšiuotą plastmasę. Neilgai trukus darbininkai ėmė į tą patį kėbulą mėtyti šalia popieriaus konteinerio buvusius kartono gabalus. Tada užsitraukiau mobilų telefoną ir ėmiau „paparacinti“.

Pirmojoje nuotraukoje matosi plastmasės konteinerio turinys ir pradėtas mesti popierius. Nors fotografavau gana akivaizdžiai, tačiau tas darbo netrukdė.

Popierius ant plastmasės buvo kraunamas toliau  - tas užfiksuota antroje nuotraukoje.

3 nuotrauka - galiausiai buvo pakabintas visas popieriaus konteineris ir suverstas į sunkvežimio kėbulą . Vairuotojas užklaustas – atsakė, kad surūšiuos vėliau , gamykloje.

Ta proga prisiminiau pirmąjį darbą. Jame praktikantui pirmą dieną duodavo išrūšiuoti didelę dėžę trijų rūšių varžtų nuo kompiuterių korpusų. Jei jis berūšiuodamas varžtus bambėdavo, tada būdavo tuoj pat atleidžiamas, jei sąžiningai rūšiuodavo tada palikdavo, o kai kuriuos vėliau net įdarbindavo. Tačiau po rūšiavimo kitą dieną vėl viską sumaišydavo, kad kitam praktikantui būtų darbo. Labai panaši pasirodė ir Cleanaway naudojama „gamyklinio“ rūšiavimo praktika- „ Iš kiemų išvežant sumaišykim, o po to gamykloje atrinksim“. Neneigiu, kad gyventojų surūšiuotas šiukšles reikia dar peržiūrėti, tačiau kiek nuvokiu, būtų žymiai lengviau tai atlikti prieš tai visko nesumaišius į vieną krūvą.

Atrodytų faktas akivaizdus – atliekos maišomos, bet norisi reikalą išsiaiškinti iki galo. Pavyko pasiskambinti į Cleanaway darbuotojui kuris atsakingas už surūšiuotas antrines žaliavas , tačiau šis sužinojęs apie ką noriu šnekėti , toliau į kalbas nesileido. Nieko kito nebeliko kaip susisiekti su įmonės vadovu Lauriu Tarlapu. Jis greičiausiai yra atvykęs iš tokio krašto, kur panašaus pobūdžio įmonės įpratę teikti informaciją visuomenei, tad bendrauti visiškai neatsisakė, tačiau į užduotus klausimus apie rūšiavimo procedūrą atsakė tik raštu ir tik po mėnesio. Ačiū jam ir už tai, atsižvelgiant , kad tą mėnesį buvo šventės, o taip pat uždarė Kariotiškes ir atidarė Kazokiškes, matyt ponas Tarlapas turėjo daug rūpesčių. Štai ką jis rašo apie tai kokią yra rūšiuotų antrinių žaliavų surinkimo procedūra jo vadovaujamoje įmonėje:

We are collecting 3 different type of materials:glass, paper and plastics.Glass we are collecting and selling directly to our partners in Vilnius.Partners are selling it to recyclers.Paper we are collecting, pressing and sending to Klaipeda to our Klaipeda branch. Depending on paper quality, some cases we need to re-sort, but mostly it goes from there to Klaipedos Kartonas for the recycling.Plastics we are pressing or sending directly to Klaipeda branch for sorting.

Šiame atsakyme niekur neparašyta kur yra dedamas popieriaus ir plastmasės mišinys. Teko pasiųsti patikslinamąjį laišką , kuriame klausiama kokiais atvejais įmanoma, kad Cleanaway išvežtų popieriaus ir plastmasės antrines žaliavas sumaišytas viename kėbule. Tačiau toks klausimas pasirodė per sunkus šios įmonės vadovui. Atsakymo nėra iki šiol.

Atsakingas už atliekų tvarkymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyriaus vyriausias specialistas, užklaustas elektroniniu paštu, nurodė kad pagrindinis motyvas kodėl šiukšles vežančios įmonės turėtų sąžiningai elgtis su gyventojų surūšiuotomis antrinėmis žaliavomis turėtų būti noras šias žaliavas parduoti. Tačiau žiūrint konkretų atvejį su CleanAway, galima būtų įtarti , kad šis motyvas ne visada veikia. Savivaldybės atstovo atsakyme nebuvo galima aiškiai suprasti ar rūšiuotų atliekų sumaišymas yra nusižengimas ar tai vertinama kaip normali veikla. Taip pat liko ir neaišku ar įmonė vežanti atliekas iš pelno gauto už šiukšlių vežimą gali skirti papildomų lėšų tam, kad „atlaisvinti“ rūšiuotų žaliavų konteinerius ten pat Kazokiškėse.

Situacija iš tiesų nėra vienareikšmiška.Neabejotina, kad gyventojų rūšiuotas žaliavas dar reikia peržiūrėti, po tokio peržiūrėjimo dalis jų yra pripažįstama neperdirbamomis ir keliauja į sąvartyną. Tad lieka atviras klausimas kaip sukurti mechanizmą, kuris apsaugotų nuo antrinių žaliavų perdirbimo imitavimo stengiantis išlaikyti pelningą šiukšlių surinkimo rinką. Vienas iš galimų sprendimų būtų šias dvi veiklas atskirti ir tikėtis, kad antrinių žaliavų surinkėjai turėtų iš savo veiklos patys išsilaikyti – tai pataptų normaliu verslu

Tačiau nežiūrint visko linkiu visiems nenuleisti rankų, o toliau dar įnirtingiau rūšiuoti. Net ir esant pačiam blogiausiam šiandieniniam scenarijui didesnis surūšiuotų žaliavų kiekis , o kas dar svarbiau „aukštesnė“ rūšiavimo kokybė daro prielaidas, kad artimiausioje ateityje situacija turėtų pasitaisyti.

Kaip urbanizuojami miškai

Ekoblogas daug rašė globaliomis aplikosaugos temomis, šį kartą pabandysiu pamatyti šiek tiek arčiau. Pagvildenkim labai „lietuvišką“ temą kodiniu pavadinimu „privati valda“ . Ne kartą matydamas šį užrašą, bandžiau suprasti tokio ženklo prasmę. Gal jo statytojas norėjo pasididžiuoti prieš svečius savo valdų ribomis? Gal norėjo išsivaduoti nuo svečiavimosi ritualo nupasakojant kur mano daržas, kur mano sodas, o kur baigiasi žemė. Bet labiausiai panašu , kad užrašu „privati valda“ pareiškiama „ tu dantų nešiepk ir svetimo neliesk“ arba „mielas prašalaiti, nešdinkis kuo greičiau ir kuo toliau nuo čia“. Dar vienas klausimas pamąstymui: kodėl šį „privatų“ užrašą statosi tik žmonės kurie atsikrausto arba tik trumapm atvažiuoja iš miesto? Kodėl jo niekad neteko matyti šalia senųjų kaimo gyventojų sodybų? Gal žemė, kurios kiekvienas kvadratas rankom iščiupinėtas ir paveldėta iš tėvų ir protėvių, yra mažiau privati?

Bet užtenka apmąstymų, pabandykim įsivaizduoti kaip ta privati valda atrodo praktikoje. Keliaujant sumanai nusimaudyti, privažiuoji žemėlapyje pažymėtą miškelį , kuriamu turėtų būti ežeraitis. Štai pirmas keliukas , o šalia kaba užrašas „privati valda“. Bet tu keliauninkas atkaklus, nenusimeni ir bandai toliau ieškoti „neprivataus“ privažiavimo. Deja, prie kito vėl tas pats. Toliau ir toliau vėl randam „privačią valdą“ . Galiausiai bandai spjauti į užrašą, važiuoti pro jį link vandens. Toliau, kaip taisyklė, turėtų būti aptverta Naujojo Lietuvio vila . Jei jis pasitaikė pažangesnis, tai laikydamasis įstatymo raidės, vartelius vedančius prie ežero bus palikęs neužrakintus. Bet keliauti per vartelius jau mažų mažiausiai bus šiek tiek nejauku. Ne toks drąsus maudynių mėgėjas pasuks atgalios ir tyliai sau galvos, kaip taip galėjo atsitikti. Juk lyg ir įstatymuose parašyta – miškuose gali vaikščioti uogauti, grybauti visi, vandens telkiniai negali būti aptverti, juose negalima drausti maudytis. Kaip sakant teorija graži ir teisinga bet praktika tokia kaip yra. Geriau jau liksiu nesimaudęs…

Kaip tai atsitinka galima pailiustruoti vienos paežerės privatizavimo istorija:

Veiksmas vyksta prie Variekos ežeriuko Širvintų rajone Turlojiškių kaime. Ežeriukas pakankamai nedidelis, bet jaukus. Jo plotas tik 3,2 ha, iš beveik visų pusių jį supama pušynai. Tiesa krantai pelkėti, iki jo prieiti galima arba lieptu arba giliai klampojant per dumblą. Tačiau vos patekus į pakrantę , vaizdas atsveria vargą. Vanduo jau nuo ankstyvo pavasario būna pakankamai šiltas ir idealiai švarus. Atsisėdus ant kelių permestų rastų, kurie tarnauja kaip lieptas galo, apima ramybė: aplink tave lygus it veidrodis ežeras , mėlynas dangus ir paukščių balsai .

Variekos ežero pakrantėje esantį Turlojiškių pilkapyną, žvalgydami dujotakio trasą rado 1994 metais, tačiau jis buvo iš karto ir vėl „pamestas“ tarp ekspedicijos juodraščių. Iš vietinių gyventojų papildomai gavus žinių apie Turlojiškių pušynėlyje rastus kaulus ir papauošalus, o taip pat išgirdus legendą esą ten palaidoti prancūzai, 2004 metais pilkapynas buvo atrastas iš naujo. 2005 ir 2006 metais jį tyrinėję archelogai bet rado itin įdomių radinių iš X-XI mūsų eros amžių. Labai įdomus ir istorinis pilkapyno kontekstas. Kitame Vareikos ežero krante yra vazdinga aukštuma, anot istorinių šaltinių - ji seniau buvo vadinama Kukaveičiu. Šis vietovardis paskutinių istorinių tyrinėjimų duomenimis siejamas su Jano Dlugošo Lenkijos istorijoje (parašyta valdovo dvare XV a. antrojoje pusėje) nurodyta 1377 m. LDK didžiojo kunigaikščio Algirdo sudeginimo iškilmių vieta – Kukaveičio mišku netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės. Netoli pilkapyno rasta gerokai vėlesnė apvali žalvarinė segė, datuojama XIV a., neleidžia atmesti galimybės, kad Turlojiškių pilkapyno teritorijoje būta ir gerokai vėlesnių – kunigaikščio Algirdo sudeginimo laikmečio palaidojimų. Kas dar labiau intriguoja – Turlojiškių kapai jau X-XI a išsiskiria turtingais radiniais ir juose palaidotų vyrų aukštu socialiniu statusu.

Šiandien aplink šį ežeriuką yra suprojektuoti keturi sklypai, o šiuose po vieną gyvenamą „sklypelį“. Tačiau to negana – rengiamame Širivintų rajono bendrojo plano projekte nei miškeliu,i nei pilkapiams vietos iš viso neatsirado, jo vietoje pavaizduota urbanizuoti leidžiama teritorija. Pabandykim pasinarstyti laike ir pasiaiškinti kaip tiap galėjo nutikti

I etapas.

2002 metais Seimo narys Valerijus Tretjekovas yra įgaliotas žmonių, kurie niekad čia žemės nėra turėję tvarkyti žemių perkėlimo klausimus. Jam ėmusis reikalo, žmonėms, buvusi dirbama žemė iš tolimesnių ir ne taip tolimų apylinkių perkeliama į pušyną prie Variekos ežeriuko . Toliau įvykiai klostosi itin greitai. Per puse metų yra suprojektuojami keturi sklypai skirti kaimo turizmo namelių statybai, netrukus juose prasideda darbai. Yra iškertamas miškas , nugremžiama viena iš aikštelių būsimai statybai, po kuria, kaip vėliau paiškėjo, būta X-XI a pilkapių. Bet sėkmingą ežero apstatymą sutrukdo STT, pateikdama ataskaitą Seimui apie galimą viešo ir privataus intereso konfliktą, įsigyjant žemes apie Variekos ežeriuką. Toliau reikalą perima Seimo etikos ir procedūrų komisija. Tačiau jos išvados gana atlaidžios - nors viešųjų ir privačiųjų konfliktas akivaizdus, nustatyta, kad įstatymai nepažeisti ir patarta ateityje vengti panašių sandorių

II etapas

Naujosios sąjungos narys V.Tretjekovas atliko jam Seimo komisijos skirtą „bausmę“ ir šiuos sklypus pardavė. Vienas iš jų atitieko savos partijos „boso“ Artūro Paulausko uošvienei Aksenijai Stankevič. Kitų dviejų nuosavybė šiek tiek labiau suvelta. Iš pradžių jie buvo parduoti UAB Finansų ir turto valdymo biurui, šiaip pakankamai nežinoma įmonė, net visažinis google apie ją stokoja informacijos. Anot šaltinių, jo realus savininkas kažkoks užsienio pilietis , o šią įmonę atstovauja oreivis

Apie visas šias sklypų „Abra kadabra“ aprašė Lietuvos rytas. Nors visos smulkmenos itin kruopščiai surinktos , tačiau bejėgiškai pažymima, kad viskas atlikta teisiškai preciziškai, ir jokie moralės kodeksai čia nesuveiks

III etapas

Turlojiškių pilkapyno tyrinėjimai prasidėjo 2006 metais.

2007 metais Tulojiškių pilkapynas pripažintas nekilnojamąja kultūros vertybe, nustayta jo teritorija ir suteikta teisinė apsauga.

Šiais metais turėjęs įvykti Širvintų rajono bendrojo plano patvirtinimas nukeltas į sekančius metus. Tačiau jau vasarą vykusiame jo pristatyme visuomenei buvo keltas klausimas, kodėl ant jo nepažymėti Turlojišių pilkapiai. Atsakymas iš bendrojo plano rengėjų pusės buvo „viską žinom, viską gavom“. Pažiūrėjus kaip atrodo planas lapkričio mėnesį, pasirodė, kad jame ne tik nepažymėti pilkapiai, bet ir juose esantis miškelis paverstas urbanizuojama teritorija.

Apie tokius sprendinius parašiau laišką ne tik savivaldybei,  planą rengiančiai įmonei „ Statybos strategija“  ir kultūros paveldo departamentui. Tačiau informacija iš kažkurios institucijų nutekėjo, praėjus kelioms dienoms kaime pasirodė pilietis, renkantis vietinių žmonių parašus už Turlojiškių urbanizavimą. Matyt norėdamas didesnio palaikymo, parašų rinkėjas suvėlė į vieną vietą nenaudojamų laukų, pušyno ir jame esančio Tulojiškių pilkapyno užstatymo klausimus. Toliau pilietis dėstė oraciją apie šviesią Turlojiškių ateitį su parduotuve, mokykla, degaline, o gal net bažnyčia.

Teko parengti priešingą raštą – kuriame vis tik norime, kad miškelis būtų ne urbanizuojamas, bet išsaugotas, po raštu pasirašė 16 vietinių gyventojų. Šis sujudimas neliko nepastebėtas ir spaudos.

Tiesybės dėlei, reiktų pažymėti, kad apskirtai savivaldybėje buvom maloniai priimti ir išklausyti, valdžios atstovų buvo išsakytas susiūpinimas ir noras išsaugoti. Po kiek laiko gavau laišką ir iš Kultūros vertybių apsaugos departamento, kuriame užtikrinama kad pilkapynas nebus urbanizuojamas. Norėtųsi tikėti, kad tai atsipindės ir priimamuose sprendimuose ir Turlojiškių kaime esantis pušynas su jame esančiais pilkapiais nepasipuoš tvora su užrašu „privati valda“.

Pabaigos komentaras

Iš tiesų teisinis absurdas kartais verčia iš koto. Pasirodo plyname lauke įsikurti nevalia – tam turi būti bendrasis arba plano arba specialus planas. Tačiau miškams užstatyti teisinių kliūčių nėra. Vienas toks miško pavertimo gyvenamąja teritorija atvejis sunkiai suprantama teisininkų kalba aprašytas čia . Belieka tik spėlioti ar ši įstatymo spraga jo kūrėjų brokas, kuriuo apsukriai pasinaudojo verslininkai, ar specialiai sukurta galimybė užstatyti mišką. Kuo pavirto sumaniai pasinaudojus įstatymų landomis atrodo kažkada kažkada Vilniaus rajone Tuščiaulių kaime buvęs gražus pušynas galima pažvelgti čia

Taip Turlojiškėse tautos išrinktieji jautėsi visiškai „legalūs“ iškirtę sklypą pušynėlyje ir paruošę jį statybai. Taip ir toliau būtų realizavę savo planus, jei toje vietoje nebūtų rastas pilkapynas. Istorijos galutinė baigtis dar neaiški, bet šiuo laiku, kai vyksta tokios batalijos dėl žydų kapų Šnipiškėse,  panašu, kad artimiausiu metu prie Variekos ežero ekskavatoriai neturėtų atvažiuoti.

Keli kaimo locho pamąstymai

( Arba atsakymas į išsakytą požiūrį namo ir ekologijos tema)

Terminologija (vietoj įžangos). Patiko locho terminas, save priskirčiau prie kaimo lochu – nes tenkinu bent tris iš jų požymius. Gyvenu name už 25 km nuo Vilniaus ribos, kieme stovi du auto, nu ir darbas pavadinkim “miesčioniškas“: bet vis tiktai šiokių tokių eko kompromisų esu radęs. Baigiant apie “lochus”, dar reiktų patikslinti, kad būna miesto ir kaimo lochai.

O locho priešingybės apibūdinimas - “nelochas” kažkoks labai nerangus. Ir aiškiau, ir trumpiau, ir patogiau būtų, jei jį pakeistumėme kuo nors skambesniu - tarkim žodeliu “gezas”.
Taigi, pabandykim priešpriešų butas vs namas, gezas vs lochas perspektyvoje apžvelgti kelias labiausiai jautrias aplinkai temas – šildymas, transportas, šiukšlės, statyba…

Šildymas: Šildausi kietu kuru, randamas jis netoli esančiame miške. Kuo šildosi gezai mieste? Kiek vidutiniam butui apšiltinti per sezoną išnaudojama iškastinio kuro? Kokie šilumos nuostoliai nuo ten iki ten kur ji reikalinga?
Atliekos:
Reikia būti visišku lochu, kad temptum didelius smirdančius maišus iš užmiesčio į miestą. Žinau netgi atvejį, kada buvo įsigytas konteineris ir jis kas kelias dienas kraunamas į prabangų džipą kad nuvežti į miestą ir šiukšlių mišinį išmesti. Tačiau bent kiek labiau mąstantis lochas norom nenorom ima rūšiuot. Taip tiesiog paprasčiau. Bent jau kas dega (popierius), kas pūva (organika), ir kitos šiukšlės. Dar pažangesni užmiesčio lochai rūšiuoja viską taip pat kaip gezai, nes tai dar patogiau.
Ką gezai mano apie organines atliekas?:
Ar tik nemėtą į bendrą “šiukšliadėžę”?.. Jas po to sunkvežimis veža apie 50 km už miesto, kur kartu su visoms kitom jos pavirsta mase, kurią sunku suvaldyti. Be to, smarkiai apsunkina rūšiuotojų, dirbančių Kariotiškėse, darbą. Gal pažangiausi iš pažangiausių gezų šias atliekas permala ir leidžia į kanalizaciją. Bet būtina sąlyga – tvarkingai veikiantys biologiniai valymo įrenginiai, o ir šiems veikiant sunaudojama daugybė papildomos energijos, kad jos taptų biomase.
Užmiesčio lochai paprasčiausiai viską kas pūva – pūdo.

Maistas: Kas dieną pro mus važiuoja kaimynas su arkliu į pieninę, esam sutarę kad kai paliekam tuščią stiklainį, kitą dieną randam pilną. Pieno, kefyro, jogurto nebeperkam. Netoli “gyvena” bulvės, morkos, medus. Procesas juda pats. Tatulos mugę gerbia miesto gezai, gerbiu ir aš, bet daugoka papildomų išlaidų atvežant ir parduodant produktus. Be išorinės paramos sunkiai įsivaizduoju šį procesą.
Didelių pasiekimų savų augalų auginime dar nėra – turbūt daugiau nesėkmių nei sėkmių, bet toliau eksperimentuojam, kas metai randam vieną ar kitą kultūrą, kuri sugeba išaugti su tom darbo sąnaudom kurias mes galim skirti savo daržui.

Nuotekos: Ar visi gezai žino, kur patenka šūdukas, kai nuleidžiate vanden?. Vienas mano prietelius labai nustebo, kad kai jis paspaudžia vandens nuleidimo mygtuką visas turinys nuplaukia beveik tiesiai į Nerį, tiesa, prieš tai šiek tiek persikošia per mechaninio valymo filtrus. Ir taip diena iš dienos visas Vilnius ir Kaunas iš ryto bėga nusimovę kelnes prie Neries ar Nemuno. Gerai, anot oficialios savivaldybės informacijos, greitai ir ten turėtų paleisti biologinio valymo įrenginius. Tačiau ir jie naudoja daug energijos ir sudaro didelius, labai specifinius komposto kiekius. Gal kas norėtų kad šis kompostas būtų vežamas į lauką prie jo sodybos? Aš tai kas liks po kelių metų mano įrengimuose ruošiuosi supilti į čia pat iškastą duobę, joje vėliau sodinti kokį medį. Kita nuotekų pusė – jos visos sumaišytos. Užtenka labai nedaug chemikalų, kad bakterijos žūtų labai dideliam kiekyje nuotekų. Tik pas save “bačkoje” gali užtikrinti, kad nepaklius ACE, Fairy, Ariel ar kalio permanganto. Prie tokių sąlygų užtenka pasyvinių suomiškų Uponor valymo įrenginių kurie visiškai nevartoja elektros.
Ir vis dėlto kiek pravažiuojam. Pirma. Na padauginkim 50 km iš 5 gaunam 250. Tiek reiktų kas savaitę nuvažiuoti, jei važiuotum kas dieną į darbą. Gyvenat mieste ir turint sodybą už 125 km, ten važiuojant kas savaitę gaunasi tiek pat.
Antra. Yra darbų kuriuos galima pasitvarkyti taip, kad nebūtina kas dieną važinėti, galima važiuoti ir rečiau.
Trečia. Žiūrint tendencijas – paskui miegamuosius rajonus/ gyvenamųjų namų kvartalus Kauno ir Ukmergės kryptimi juda ir darbovietės. Yra galimybių paieškoti darbo vietą ne vien pagal firmos vardą ar mokamos algos dydį,bet ir pagal tai, kaip ji toli nuo namų.
Statyba. Perkant butą kiekvienas mokamas litas pereina per daugybe rankų – agentų, direktorių, vadybininkų, vykdytojų. Statant namą visi litai pakliūdavo tiesiai į dirbančio delną. Prisipažinsiu, kad ne visi iš jų turėdavo patentus, bet ar nebus statant daugiabučius daug didesnis procentas darbo padarytas už algą vokeliuose? Be to, statant namą turi galimybių daug darbo daryti pats. Apskritai eko statyba atskira ir plati tema, bet spėju, kad aš mažiau perkasiau kubų žemių, mažiau sudeginau dyzelino, mažiau sunaudojau iškastinių medžiagų (metalas, plastmasės, akmens/stiklo vatos, cementas) negu tenka analogiškai kvadratūrai bute.
Vietoj pabaigos. Ir vis tik miestą, o ypač didmiestį vertinu kaip didelį ekologinį kompromisą vardan ekonominės pažangos. Daugelis teršalų jei jie pasiskirsto plačiai yra gamtos sudorojami žymiai lengviau nei tuo atveju, jei jie susikoncentravę. Šio amžiaus pradžioje Paryžius matė labai didelę ekologinę problemą dėl arklių paliekamo mėšlo, jei tokie miesto plitimo ir arklinio transporto intensyvėjimo tempai bus ir toliau tai po 100 metų ( t.y. dabar ) anot prognozių Paryžius turėjo patirti kone žlugdančią ekologinę krizę.
Gyvenant kaime, name esi labai laisvas. Naudodamasis savo laisve gali išrausti visą kiemą buldozeriu, po to privežti daug žemių ir užsodinti banalią žolytę, gali pilti atliekas į artimiausią griovį, gali šildytis skystu kuru, gali naudoti gausybę apšvietimo - vėdinimo - laistymo – šaldymo –filmavimo – maudymosi - teliuškenimo įrangos, kurią visi taip įnirtingai siūlo. Tačiau gali gyventi ir kitaip, stengdamasis nepakeisti, bet pritapti prie supančios aplinkos.