nieko nedaryk, bet vistiek būk ‘žalias’ (EMP)

Čia nebus reklamos, ar ko nors panašaus. Tiesiog eilinė eilinio žmogaus nuomonė.
O ji šį kartą apie EMP - Electronic recycling in Lithuania

Trumpai apie pačią įmonę:
<…>Vykdydama aplinkosauginę misiją EMP vadovaujasi principu, jog visas atliekas galima perdirbti, o išgautas antrines žaliavas vėl panaudoti naujos produkcijos gamyboje. MES žinome, kad ATLIEKOS TURI SAVO VERTĘ. Todėl esame PRIEŠ modernius sąvartynus, nes sakome UŽ modernias ir ekologiškas atliekų perdirbimo technologijas.<…>

Perskaičius šį tekstą buvau nusiteikęs labai kritiškai. “Eilinis pop-kultūros ‘bumas’” - tokia buvo mano pirmoji mintis. Turbūt visi žino, kad dabar būti EKO - madinga.
Vis dėlto, prieš porą dienų kambaryje padarytą perversmą nusprendžiau atiduoti perdirbimo rankoms. O ir pasiskaičius jų tinklalapyje geresnio varianto nesugalvojau.
Taigi susikrovęs visą turtą (apie 100 kompaktinių diskų, diskų dėklų, pakrovėjų, bei senas mobilaus ryšio telefonas) patraukiau ieškoti EMP. Nors žemėlapyje pagal adresą susiradęs jų biuro vietą, tikrai žinojau, kur tai yra, bet nuvykus į tą vietą, teko tą žemėlapį ganėtinai apkeikti.
Nepavykus rasti biuro, grįžau namo ir jau pradėjau galvoti, kurgi man teks išmesti visą tą turtą.(Mano mikrorajone konteineriai skirti plastikams/popieriui/stiklui - retenybė, o jei ir pasitaiko, tai tikrai naudojami ne pagal paskirtį)
Teko griebtis paskutinio šiaudo. Išsiunčiau internetinę anketą, kad EMP atvažiuotų pasiimti mano turto. Tikrai nesitikėjau, kad dėl kompaktų, jų dėklų ir dar keleto menkniekių kas nors važiuos pas mane jų pasiimti.
Tačiau priešingai - jau po 15 minučių susilaukiau skambučio iš EMP.
Pokalbis buvo šiltas. Kitame ragelio gale sėdinti mergina kalbėjo labai maloniai, pasiteiravo kada man būtų geriausia, patogiausia, o pokalbio gale net pasakė: “ačiū, kad jums rūpi aplinka”. Na, mano atsakymas buvo paprastas: “Kitaip ir būti negali”

Reziume: Tikrai nustebino tvarka. Sėdint namie, galima ramia galva žinoti, kad savo nenaudojamą ‘turtą’ atiduodi ‘žaliai’ įmonei, kuri su juo pasielgs tinkamai. O ir nieko daryti nereikia, užtenka užpildyti anketą ir laukti pasirodančio EMP ekipažo.

Galbūt iš tikrųjų mes judame gera linkme ?

WWF reklamos

pamaniau, kad šitas link’as tiesiog privalo atsidurti čia.

Nors daugelis jau matyta , verta pamatyti dar kartą.

Metas pabusti !!!!

Spausti chia

Vilniaus dviračių keliai miesto svečio akimis.

Prasidėjus studijoms, persikėliau gyventi į Sostinę.

Pirmas dalykas, kuris atsidūrė mašinos bagažinėje - dviratis. Tiek daug girdėta, tiek daug matyta, norėjosi ir pačiam visa tai patirti. Deja, realybė neprilygo mano fantazijoms.

Nors po 4 savaičių vis dar tvirtai galiu pasakyti, kad dviratis - transporto priemonė nr.1 Vilniuje, tačiau netgi su juo iškyla daug rūpesčių.

Štai, kad ir vakar. Su dviračiu patekau į kamštį. Turbūt skamba neįtikėtinai, tačiau būtent taip ir atsitiko ! Užupyje. Nebuvo kur dingti, todėl teko kęsti išmetamųjų dujų kvapą ir lėtai judėti su visa mašinų virtine.

Dviračių takai. Tiesa pasakius, tai ne dviračių takai, o visa-kas-juda takai. Nesuprantu, kodėl žmonėms taip patinka eiti tarp dviejų baltų linijų, kai šalia palikta daugiau nei 3 metrai ruožo pėstiesiems. Negi žmonėms taip gera save ‘įforminti’ tarp kažko ? Kas svarbiausia, jie net nesiteikia pasitraukti, netgi tada, kai pamato atvažiuojantį dviratininką. O pasitraukia, tik kai iš galo išgirsta stabdymo garsą.

Dar viena problema , auto transporto priemonės. Daugelyje vietų dviračių takai užstatyti būtent jomis. Aš nekalbu apie Gedimino pr., kur kiekvieną rytą tenka apvažiuoti bent 10 automobilių, stovinčių ant dviračių takų. Taip yra visur.

Išsakiau daug minusų, bet norėčiau pasidalinti ir pliusais. Tiek vairuotojai, tiek pėstieji čia dviratininkus gerbia (sąlyginai, bet visgi). Taip pat ir žmonių iškeitusių mašinas į dviračius yra gan nemažai. Tikrai smagu pamatyti ‘kostiumuotą’ vyriškį ryte minantį dviratį, kaip kad visi daro Olandijoje.

Tokie tat mano, kaip kauniečio, atsiliepimai apie Didmiesčio dviračių gyvenimą