Vegetarizmas, arba kaip pasididinti krūtinę be silikono | CandyCactus (IId.)

O, čia jau sunki tema šalyje, kur matai plakatus ant kavinių, kiaulės koja - tik 4 lt. Prosenelių išmintis skverbiasi veik genetiškai, kad mėsa yra gerai, kad reikia jos kūnui. Ir išties, jei tiek kartų išgyveno ant Lietuvos žemės, reiškia tai nėra visiškas išsigalvojimas. Žmonių kūnai prisitaikę prie tam tikrų klimatinių zonų ir nėra reikalo versti korėjiečius valgyti jogurtą, kai tie neturi laktozės perdirbimo mechanizmo, ir matyt neprisidėtume prie didelio gėrio įtikinėdami mongolus, kad agurkai geriau nei mėsa pusryčiam pietum ir vakarienei.

Suveikė ir man protėvių išmintis. Po daugybės metų buvimo vegetare nusprendžiau, kad vėl imsiu valgyti vištieną, keliaujant vistiek sunku aprūpint kūną viskuom kuo reikia. Tik va nepasvėriau tokio fakto.

Nepaisant to, kad mėsos produkcija, kaip žiauriai tai beskambėtų, yra vienas iš didžiausių emisijų šaltinių. Tam, kad užaugintum kilogramą mėsos, reikalingi neįtikėtini vandens kiekiai. Tada masiškai auginamų gyvulių išmatos užteršia gruntinius vandenis ir išskleidžia neįtikėtinus kiekius anglies dvideginio. Nors ir kaip bandoma chemija užkimšti gyvuliams pilvus, vistiek jie gauna ir normalaus maisto. Ir jei tas maistas būtų naudojamas pamaitinti žmones, teoriškai būtų galima pamaitinti krūvą žmonių. Dabar žemėje yra bene trečdalis badaujančių žmonių. Be abejo, problema glūdi ne tik maisto trūkume pietiniame žemės pusrutulyje, bet ir priklausomybės santykiuose. Net jei ir būtų pakankamai maisto, šiaurės pusrutuliui labai neapsimokėtų, kad viskas pietuose atsistotų. Šitą aptarsim būtinai dar kitoj vietoj. Bet dabar grįžtant prie vegetarizmo.

Jeruzalėj su savo mėsėdžiais draugais nesišakojau ir mielai valgiau shavarma, arabišką susuktą sumuštinį su vištiena. Kol švedė draugė man nepasisakė. Sako, per pastarąjį pusmetį mano krūtinė paaugo pusantro numerio. Nu, galvoju, grožei matyt nekenkia. Bet viskam kitkam tai matyt kaip reikiant.

Industrinėse valstybėse, kur mėsa auga nė po atviru dangum, o inkubatoriuose, kur gyvuliai dienos šviesos gyvenime nemato, augintojai nepagaili aprūpint gyvulius chemikalais. Kiaulės yra profilaktiškai pumpuojamos antibiotikais, o vištos hormonais, kad greičiau augtų. Jei valgai mėsą, suvalgai ir kažkokią dalį hormonų ir antibiotikų. Tai kas dabar pasakys, kaip čia išties sveikiau? Valgyti mėsą, ar nevalgyti?

Rumunijoj, kur karvės iš ganyklų pareidavo, kaip iš mokyklos grįžtantys vaikai, kiekviena žinodama savo trobą, valgiau sūrius ir gėriau pieną ramia širdim. Nors gyvūnų gyvenimas nėra lenvas vienaip, ar kitaip, žinojau, kad jei karvėms dar kažkur gerai Europoje, tai Rumunijoj. Ūkininkai net ir norėdami negalėtų prišerti savo karvių chemikalais, nes neturėtų pakankamai pinigų tam. Išvada sau pasidariau – kuo turtingesnė ir modernesnė šalis, tuo toliau reik laikytis nuo mėsos. Tada, arba ieškotis ūkinkų, kurie laiko gyvulius “žmoniškai“. Kita galimybė - valgyti falafelius (arabiški avinžirnių kotletukai) ir visokias kitas pupas. Tie patys baltymai. Tik skaniau. Nu bent jau man.

Pratybai ir įdomumo dėlei siūlau apsilankyti nors kartą mėsos kombinate arba modernioj fermoj. Tada, kaip sako, sprendimas, kaip čia geriau elgtis, matyt ateis pats. Kaip ten bebūtų, ir kiek blogų sprendimų priima politikai ir politikės, štai čia vienas iš tų, kur sprendimas jūsų rankose. Ar burnoj.

CandyCactus, keliauja ir rašo

Tbilisi, 2007 birželis

 

Globalinis atšilimas “lochams” (I d.) | CandyCactus

Visi aplink šneka apie globalinį atšilimą kaip apie kokią armagedonišką neišvengiamybę. Taip, pasaulio galas artėja, vėl taip karšta pas mus kaip dykumoj, sako Marytė ir eina į kiemą deginti šiukšlių. Kad ten baterijos tarp jų ir kad chemikalams kelias iki šulinių labai netolimas, per Petro laidotuves niekas nešnekės. Nu nes ir taip aišku, kad alkoholis kaltas.

Ne, politika yra beviltiškas reikalas, sako Juozas. Dirba žmogus banke ir skrenda dabar į Egiptą atostogų. Reikia pailsėti, žinai, kaip mus ten gręžia, ištisiniai neapmokėti viršvalandžiai. Kaip dėl ekologijos manąs? Nu ištikro iki apsiverkimo liūdna, kaip Amerika jau bilekiek vilkina pasaulines konvencijas dėl emisijų mažinimo. Ne, ta politika…

Esu šventai įsitikinus, kad šiauriečiams pasąmonė veikia šitaip – jei jau globalinis atšilimas, tai reiškia pas mus šilčiau bus, beliks tik viešbučių prisistatyti ir nebereiks į Egiptą skraidyt, fu, ten gi dar tie purvini arabai… O su globaliniu atšilimu tai viskas panašiai kaip iš Orwello aprašytų komu za 40 gerai pažįstamų laikų. Pravda gi būdavo pats tas paskutinis laikraštis, kurs teisybę rašytų, tovarišč būdavo irgi toli iki tikro draugo. Taip ir su atšilimu. Tiesą sakant, ne atšilimas, o atšalimas, patvirtina mano įtarimus geologė Gražina Skridlaitė. Tuoj Lietuva virs stepe, kuriai toli nuo tropikų. Vasaros karštos, žiemos šaltos.

Bet Lietuvoj žmonės matyt nepražus, ir taip juk kieto būdo. Kas socialinio ir kitokio klimato neatlaiko, juk emigruoja ir lieka čionajaus stipriausi. Galėtume spjauti į tą atšilimą, ir toliau gyventi kaip gyvenę. Vistiek viskas politikų kaltė. Jei ne mūsiškių, tai tų visų, kur anapus.
Taip, čia jau aišku, kad iš kur kur, bet jau iš Lietuvos žalioji, ar bet kokia kita revoliucija tikrai nekils. Tai ar verta dar klibinti pirštus rašant kažką apie ekologiją, kai tuo tarpu žmonės čia ir dabar grumiasi su kasdieninėm socialinėm neteisybėm? Jaučiu ne. Nu kas blyn tie trys milijonai? Net ir jei taptų ekologiškiausia šalim pasaulyje? Dabar Lietuvą linksniuoja, kaip trečią pasaulio šalį pagal darbuotojų teisių pažeidimus (Chomsky) ar pagal savižudybių skaičių. Tik trys milijonai, bet pagarsėję. Reiškia ne skaičiuje esmė. Ir teoriškai pažiūrėjus, galėtų linksniuoti ir kitaip.

Kažkokie iškrypę idealistai savo laiku svaičiojo apie Šiaurės Atėnus. Ir aš save prie tų iškrypėlių priskiriu, vis dar tikėdama, kad įmanoma, kad tie trys milijonai išsiris iš tautinio susireikšminimo ir pubertetinio rūpinimusi įvaizdžiu, kuriant fondus apie tautos garsinimą. Juk tuo tarpu šitam globaliniam baliuke praverstų apsidairyt aplink ir pasigalvot, kuo galim prie viso tūso prisidėti?

Mes globaliniame tūse
Ne ne, globaliniame vakarėlyje nesiūlau būti susikausčiusiais asketais ir vegetarais ir nuotaikų gadintojais, susireikšminusiai atsisakinėjant bet ko, ką pasiūlo globalinė bendruomenė. Kaip sako, paslaptis glūdi ne tame, ką sakai, bet kaip sakai. Viską imanoma pateikti charmant, žavingai. Tarkim, jum pasiūlo išgerti Coca-Colos. Jūs kaip sąmoninga globalios bendrijos pilietė, žinodama apie korporacijos Coca-Cola nuodėmes, galite atsakyti, o, ačiū, bet dviratį prieš kelias dienas išvaliau. Išties Coca-Cola yra puiki priemonė valyti dviračių grandinėm.

Arba, tarkim, jūs negalite išvengti darbinio skrydžio ir žinodami, kad tai viena iš žiauriausiai teršiančių keliavimo priemonių, jums pateikiant pietus išsitraukiate savo nešiojamą puodelį, su kuriuo nesiskiriat jau vien dėl to, kad ant jo išgraviruotas jūsų vardas ir mandagiai atsisakote imti plastikinius, gerokai sutrikdydami stiuardus, kurie tokio bairio dar nebuvo matę. Lygiai taip pat, jei jau negalite išvengti apsilankymo Maximoje, galite bent jau prie kasos išsitraukti savo atsineštą James Bondišką maišelį, žavingai atsakydama, ačiū, žinot, maišeliai nepaprastai teršia. Ir lyg niekur nieko pridurti, beje, kada planuojate streiką už darbuotojų teises?

Dabar galėtumėte manęs paklausti, kaip čia siejasi darbuotojų teisės su ekologija ir globaliniu atšilimu? Sakyčiau, patys įdomiausi žmonės baliukuose man būna, kurie nėra įkandami iš pat pirmo pokalbio. Jei norite įkalti tą patį stiliuką, nesitikėkite iš vieno straipsnelio imti ir suprasti visas sąsajas. Jos yra, bet kantrybės.

CandyCactus, keliauja ir rašo

Tbilisi, 2007 birželis