Apie tviskančias apykakles ir švarą

Su kuo paprastai asocijuojasi švara? Tikriausia teks pripažinti, kad su akinamai baltais baltiniais, baltomis vaikų kojinėmis, tviskančiais dantimis, vonios plytelėmis, higieniniais įklotais ir pan. Būtent tuo, ką rodo reklama. Ar ji rodo dėl to, kad mums kyla tokios asociacijos, ar asociacijos kyla, nes prisižiūrim tokios reklamos, šiuo atveju nėra taip svarbu. Svarbu yra tai, kad tai netiesa. Netiesa, kad tai yra švara.
Kiekvienas, kad ir nelabai patyręs namų šeimininkas ar šeimininkė žino, kad balti daiktai yra nepraktiški – t.y., ne tik greitai tepasi, bet ir sunkiai išvalomi tiek, kad spindėtų. Todėl su baltais rūbais paprastai nešliaužiojame žole, nepilam ant jų burokėlių sulčių ar raudono vyno. Juos dėvime ten, kur rimtai išsitepti yra mažiausiai šansų. Ir net nepaisant to, žinome, kad batų marškinių apykaklę reikia gerai patrinti muilu savomis rankytėmis, kad išsiplautų kasdien prausiamo kaklo „pėdsakai“. Ką jau kalbėti apie kavą ir burokėlius. Taigi vargu ar racionalu švarą sieti su tviskančiu baltumu. Balta tviska dažniausiai tik tada, kai ją specialiai apdorojame. Kaip taisyklė, tai yra rimta chemija (chloras, visų pirma, bet ne tik jis). Pakanka paskaityti instrukciją ant skalbinių balinimo priemonių, paviršių ploviklių, šveitiklių ir kitų stebuklingų „švarintojų“ pakelių. Nepamirškim, kad į įprastinius skalbimo miltelius balikliai taip pat dedami.
Rimtas chemines priemones mes naudojame siekdami švaros pagal savo supratimą. Ir kur visa tai dedasi?
Visų pirma, dalis jos lieka mūsų skalbiamuose rūbuose, patalinėje, ant virtuvės, grindų paviršių, ant indų. Galime prieštarauti – išskalavom. Taip tik atrodo. Neseniai teko stebėti tokį eksperimentą. Nusipirkome Britų išrastą ekologišką skalbimo priemonę ecoBALLS (plačiau apie juos žr. čia).

Su jais skalbiant, nenaudojami jokie milteliai: mineralai, esantys rutuliuose jonizuoja vandeni ir purvas pats atsiskiria nuo audinio. Taigi jokių putų nėra. Ir jų nebuvo mūsų skalbimo mašinoje, kol nepradėjome skalbti seniau su milteliais skalbtų ir normaliai mašinoje išskalautų rūbų bei patalinės. Pradžioje nesupratome kas vyksta – mašina buvo pilna putų, tarsi būtume pridėję normalią porciją miltelių. Sakoma, geriau kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Pagalvojus apie miltelių kiekį ant savo odos, pvz., apsivilkus taip išskalautą megztinį ar užsiklojus antklodę, noro sunaudoti užlikusius miltelius nebeliko visai.
Antra, ar pagalvojam, kur pasideda tas milteliuotas ir kitaip chemikalais pakrautas vanduo? Dalis skalbimo ir valymo priemonių nusėda vamzdžiuose. Tai puikiai žino individualių namų savininkai, kuriems laikas nuo laiko užsikemša kanalizacija (daugiabučiuose vamzdžiai yra tiesiog storesni), nors jie į ją nemėto nieko nederamo. Dalis chemikalų nusėda žemėje, iš kurios, mes ekologiškai sąmoningi žmonės, tikimės ekologiškų bulvių bei morkų… Nepadės jokios ekologinės žemdirbystės, jei pati žemė bus užteršta. Dalis patenka į gruntinius vandenis, kuriais troškulį malšiname patys ir mūsų ekologinės daržovės. Dar kita dalis nuplaukia į jūrą, patenka į vandenynus. Nuo to dumblėja vanduo, ima sirgti gyvūnai. Mums gal atrodo toli? Tai tik iliuzija – tokia pati kaip spindinti apykaklė. Ir jei mums tikrai vis vien kai tuos chemikalus naudojame, prisiminkime tai, kai matom (kad ir per TV rodomą) didingą jūrų vėžlį ar besišypsantį delfiną.
Žinoma, būdamas sudėtingas organizmas, žmogus negali neteršti. Kaip sakoma Ajurvedoje: viena gyvybė minta kita gyvybe, kad išgyventų. Vilkas ėriukus irgi pjauna, o kormoranų išmatos medžius nupliko. Bet žmogus teršia ypač daug. O svarbiausia – jei norėtų, galėtų teršti mažiau. Gal pradžioj nedaug mažiau, tiek kiek protas „paleidžia“.
Gal nebūtina įsivaizduoti, kad visi rūbai sulaistyti vynu, o ant indų vos tik pavalgius susikrausto kolorado vabalai, kuriuos imamės naikinti it tradiciniai sovietų laikų agronomai. Gal įklotai bei kūdikių sauskelnės nebūtinai turi būti akinamai balti. Gal į klozetą galime įpilti ekologiško valiklio dažniau, o ne savaitėmis leidę susikaupti nešvarumams, atakuoti jį sunkiąja chemijos artilerija. Apklausos skelbia, kad žmonės rinktųsi ekologiškas skalbimo priemones, net jei jos būtų brangesnės. Tačiau kai ateina laikas rinktis, kol kas dauguma renkamės, kas įprasta. Esu tikra, tik dėl to, kad nepagalvojam. Net neskaičiuojam!
Tiesa, dauguma ekologiškų valymo priemonių yra brangesnės nei jų tradiciniai atitikmenys (galima pažiūrėti Ecover produkciją). Tačiau yra ir pigesnių. Pavyzdžiui, ecoBalls yra skirti 1000 skalbimų, o kainuoja beveik 200 lt. Aritmetika elementari: vienas skalbimas išeina 20 centų. Naudojant įprastinius miltelius pagal nurodytą gamintojo kiekį vienas skalbimas išeina arti lito. O kur dar sutaupytas vanduo ir elektra (nes nereikia antro skalavimo)? O kur malonumas iš nesuerzintos odos, švarios vonios, skalbimo mašinos, vamzdžių ir delfino šypsenos?

Todėl būkime švarūs. O jei trūksta spindesio, tai apykaklė tikrai nėra ta vieta, kur jis galėtų gyventi. Žmogaus akys tam kur kas geriau tinka.

Guoda (SveikiProduktai)