Ištekliai, arba arsenas gi irgi natūralus | CandyCactus (IIId.)

Tai kame gi čia ta parkė su globaliniu atšilimu? Kad žemės išteklius išnaudojam? Baigsis vieni žemės resursai, atsiras kiti. Šiaip jau irgi ne melas. Kol didžiosios firmos kaip Shell ir kiti monstrai laiko nupirkę patentus vandeniliu ir kitom ne naftos priemonėm varomų mašinų. Matyt jos pačios tuos patentus ir vėl dienos švieson ištrauks, kai Žemėje pasibaigs nafta.

Evoliucija, sakytum. Dalykai keičiasi, ir žmonija juk prie visko prisitaiko. Nors kaip čia pasakius. Kai vaikas manęs klausdavo, mamyte, o ar galima šitą valgyti, sakydavau, viską galima valgyti. Tik kai kuriuos dalykus vieną sykį gyvenime. Arsenas irgi natūralus dalykas.

Su šita evoliucija matyt yra panašiai. Galime pažiūrėti, kas čia iš viso to išeis. Be abejo, atsiras kiti resursai ir reiškiniai. Žemė tai kaip nors, tik klausimas, ar mes sugebėsim su jais susitvarkyti?

Taip, kaip ir vandenilinės mašinos patentai laikomi slaptai, taip ir bet kokie geologai, išsižiojantys apie tai, kad naftos išsiurbimas yra viena iš žemės drebėjimų priežasčių, yra kuo greičiau užtildomi. Žemės klodai yra tartum sutepti alyva ir dėl to gali sau požemiuose ramiai slidinėti. Tik va kai naftos vietose nebelieka, atsitinka tas pats, lyg norėtai pajudint vieną Napoleono torto sluoksnį, nesutepta kremu. Košė. O žemėje – žemes drebėjimai. Pagal tarptautinę teisę kaltų nėra. Tuo tarpu stropiai kaišiojam į kalėjimus tuos, kurie praradę namus žemės drebėjime eina vogti.

Bet čia gi vėl politika kalta, ar ne? Ir dar teisė. Tai jau mes čia, maži žmonės galim padaryti?
Tarkime, mums išties pasidarė nuoširdžiai svarbu neprisidėti prie globalinio atšilimo. Kad ir kaip naivu, bet stebuklų juk vis dar būna, ar ne? Tai kaip čia dabar elgtis?

Žemėj yra tam tikras kiekis išteklių. Oro, vandens, žalumos, deguonies, naftos. Nors jų mums atrodo daug (juk jei kraną atsuktume, vanduo nenustotų tekėti, ko kartais visai norėtųsi išgyvenant kokią santechninę avariją), jų kiekis yra ribotas.

Jei teoriškai visus išteklius padalintume visoms po lygiai, gautume po pakietą. Dabar bėda gi yra tame, kad tarkim vidutinis JAV pilietis važiuodamas dyzeliniu kuru, skraidydamas atostogoms į Meksiką ir valgantis mėsą kasdien, sunaudoja tiek išteklių, kad jei visi taip pat gyventų, reikėtų 9 planetų.

Jei įsisąmoninam tą faktą, kad pati populiariausia kalba pasaulyje yra anaiptol ne anglų, o mandarin, kuri yra pagrindinis Kinijos dialektas, tuo tarpu anglų kalba belieka trečioj vietoj po ispanų, belieka tik savęs paklausti, kas bus su Žeme, kai ne tik amerikonai ir europiečiai, bet ir kinai su indais pasieks tokį patį vakarietišką, mūsų akimis žiūrint civilzuotą gyvenimo stilių? Užtektų, kad pasidarytų madinga kiekvienai kinei ar kinui atskristi į Europą po mokyklos baigimo, ir prasidėtų karas dėl ekologijos. Nes argumentuoti diplomatiškai, kad žiūrėkit chebra, čia mum oro nebeužtenka, nebebus kaip. Juk patys uždavėm toną.

Civilizacija yra juk kai – važiuoji mašina, skrendi su šeima atostogų į egzotinę šalį, prausiesi duše bent du kart per dieną, ir pan. Kaip vienas Izraelio politikas pasisakė apie faktą, kad Jordano upė baigia išdžiūti dėl Tiberias ežero užtvankos: „Mes gi ne kaip purvini arabai, mums reikia vandens, nes mes prausiamės kelis syk per dieną!”. Ir mes ne ką geresni, atrodo, vis dar didžiuojamės mūsų civilizacijos pasiekimais. O radioaktyvias elektronines šiukšles reikalui esant visad galima eksportuoti į Afriką.

Todėl galima nuoširdžiai apgailestauti, kad tiek daug skurdo pasaulyje, ir galbūt net prisidėti prie kokios nevyriausybinės organizacijos veiklos bandant pagerinti padėtį, bet naivu būtų nematyti, kad vakaram, šiaurės pusrutuliui iš esmės neapsimoka, kad pietų pusrutulis atsistotų ant kojų. Nes tai reikštų vieną iš dviejų. Arba ekologinį galą, arba dabartinio vakarietiško gyvenimo būdo galą.

Nesiimsiu spręst, kada Kinija, ar juolab Indija ekonomiškai atsigaus, bet pasaulio istorijoj scena keičia vietas, ir anksčiau, ar vėliau keisis vystymąsi diktuojantis balsas. Jei dabar, kaip stiprios vakarų valstybės JAV ar Europa galėtų užduoti toną gyvenimo standartui, kuris būtų suderinamas su ilgalaike perspektyva, kad visi šioj žemėj taip gyventume, tai vėliau tos galimybės konstruoti taikingą pasidalinimą resursais gali nebebūti. Visi karai, kaip žinia, turi savo priešistorę. Ir jų galima būtų išvengti, jei būtų politinė valia.

Ir dabar atvirai. Kas ta politinė valia? Kas rinks politikus ir politikes, kurios siūlys kelti mokesčius už kerosiną ir privatų transportą? Ekologiniai mokesčiai už mėsą? Kas rinks politikus, kurie žadės paprastą ateitį proanūkiam, bet nežadės nieko greitai ir patogiai mums čia? Jei pora kvailių Vokietijoj ar Švedijoj atsiras, tai bet jau tikrai ne Lietuvoj. Nes mes gi irgi norim patogiai ir civilizuotai gyventi?

Ech, šitaip šnekant tie visi akmenys, paleisti į politikus ir teisinykus, tampa bumerangais. Kas gi čia kaltas dabar dėl to atšilimo, kad jį kur?

Savo ekologinę pėdą galima pasimatuoti štai čia www.myfootprint.org.

CandyCactus, keliauja ir rašo

Tbilisi, 2007 birželis

Ar važiuoti dviračiu – nusikaltimas? | Kritinė Masė

Vilniuje patogiausia transporto priemonė yra dviratis. Niekam nepatinka gaišti laiką vis didėjančiuose kamščiuose keliuose ir dusti nuo automobilių išmetamųjų dujų smarvės. Vis daugiau vilniečių tai supranta ir dviratį renkasi kaip transporto priemonę kelionei į darbą, mokslus, poilsiui ar laisvalaikiui. Dauguma biurų pastatų valdytojų tvirtina, kad automobiliai pastaraisiais metais vis dažniau išmainomi į dviračius, ir jais atvažiuoti į biurą darosi vis populiariau. Važiavimas dviračiu suteikia nepakartojamą laisvės pojūtį.

Tačiau vis dar trūksta dviračių takų, o esantys yra fragmentiški, neprižiūrėti, nepažymėti, juose daug bortelių, nesumontuotos užtvaros automobiliams. Važiuoti trukdo ir viduryje tako sumontuoti šviesoforai, apšvietimo stulpai, autobusų stotelės [via]. Mažai skiriama dėmesio dviračių stovėjimo vietoms. Ypač pasigendama vairuotojų kultūros bei pagarbos dviratininkams.

Daugelio Europos Sąjungos šalių vyriausybės laužo galvas, kaip geriau integruoti dviračių infrastruktūrą į miestų erdvę.

“Ilgą laiką automobiliai buvo tapatinami su judėjimo laisve ir lankstumu. Tačiau mes norime parodyti žmonėms, kad dviračiai daugeliu atvejų patenkina šį poreikį labiau ir šiuolaikiškiau”, sakė Paryžiaus miesto meras, praeitą savaitę atidaręs penkioliką (iš 700-ų) modernių dviračių nuomos punktų, įrengtų pagal naują dviračių nuomos programą “Vélib” (pranc. “vélo,” dviratis, “liberté,” laisvė) kviečiančią kovoti su kamščiais miesto keliuose ir oro užterštumu.

Kitose šalyse, kur vyriausybės mažiau dėmesio skiria saugaus ir patikimo dviračių transporto plėtrai bei visuomenėje dar išlikęs neigiamas dviračių įvaizdis, didėjantis dviratininkų kiekis peržengė kritinę ribą ir atsirado saviorganizuojantis reiškinys Kritinė Masė. Prasidėjęs 1992 m. rudenį San Francisko mieste J.A.V., šis judėjimas greit išplito po visą pasaulį ir tapo visuotine kas mėnesį vykstančia dviračių bei dviratininkų teisės važiuoti gatve gynimo šventė. Kritinė Masė nėra organizacija ir ji neturi lyderių ar vadovų – tai neorganizuotas atsitiktinumas, kuomet dviratininkai maršrutą pasirenka patys.

Nuo 2005 metų kiekvieno mėnesio paskutinį penktadienį Kritinė Masė vyksta ir Lietuvoje. Pradėję Vilniuje, dviratininkai masiškai renkasi jau ir kituose šalies miestuose: Kaune, Šiauliuose, Visagine ir Palangoje. Sostinėje nuolat susirenka keli šimtai įvairaus amžiaus dviratininkų, daugelis atmina po darbo; entuziastai susikonstravo muzikinę garso sistemą ant dviračio, kuris tapo neatsiejamas pasivažinėjimo atributas. Kuo daugiau dviračių gatvėse, tuo saugiau yra važiuoti. Prie spalvingo dviračių parado mėgsta prisijungti keliaujantys užsienio dviratininkai, dažnai tėvai ant dviračių sėdynių vežasi ir savo mažamečius vaikus. Prisijungti prie šios geranoriškai nusiteikusios dviračių kolonos gali kiekvienas norintis. Tokiais važiavimais norima parodyti, kad dviratis yra sveika, greita, taikinga, pigi transporto priemonė bei atkreipti dėmesį į didėjantį miesto užterštumą ir transporto kamščius. Tokiomis akcijomis daromas spaudimas ir valdžiai, kad ši plėstų dviračių takų infrastruktūrą ir drauge mažintų aplinkos taršą.

Pats esu didelis dviračių mėgėjas ir propaguotojas, todėl nuo pat pradžių entuziastingai palaikiau Kritinės Masės idėją ir visuomet stengiuosi dalyvauti šiame tikrai globaliame ir tarptautiniame renginyje.

Kuomet Kritinėje Masėje nesibodi dalyvauti pats Vengrijos prezidentas, dviratį mina Kauno meras, Vilniuje dviratininkai yra negarbingai areštuojami. Paradoksalu, tačiau išvažiavęs penktadienio vakarą į Vilniaus centrą gali būti staiga suimtas policijos už viešosios tvarkos pažeidimą ir kartu su dviračiu įgrūstas į autobusiuką grotuotais langais.

Taip liepos 27 dieną (penktadienį) apie dešimt dviratininkų buvo suimti policijos pareigūnų, Gedimino pr. ir Jogailos g. sankryžoje policijos mašinoms užblokavus eismą. Šeši policijos mašinų ekipažai, persekioje taikią dviratininkų koloną, ryžosi tokiam desperatiškam negarbingam veiksmui. Straipsnio autoriui, važiavusiam kolonos gale, vos pavyko išvengti susidūrimo su policijos automobiliais, jiems pradėjus skersuoti gatvę. Tai yra ne tik dviratininko, bet ir žmogaus orumo bei teisių pažeidimas. Ar kas nors suima automobilių kamščiuose stovinčius vairuotojus, jei jų gausybė sulėtina eismą? “Dviratininkai, važiuokite dešine kelkraščio dalimi, kitaip būsite baudžiami”, per mikrofoną plyšojo susierzinę pareigūnai, tuo tarpu patys savo automobiliais užimdami laisvą juostą ir trukdydami eismui. Kritinės Masės dalyviai visuomet linkę praleisti visuomeninį transportą, specialiųjų tarnybų automobilius. Jei visi yra įpratę prie automobilių kamščių, trumpalaikis dviračių kamštis turėtų būti irgi ne išimtis, prie kurios taip pat reikėtų įprasti taikytis. Kiek mačiau, daugelis dviratininkų tvarkingai laikėsi vienos kelio juostos. Jei ir buvo pavienių “išsišokėlių”, dėl to tikrai nėra pagrindo trukdyti visai miniai ir niekšiškai suiminėti atsitiktinius dviratininkus.

Nenorėčiau visko politizuoti, tačiau toks incidentas įvyko pirmą kartą per dvejus metus, kaip tik po pokyčių sostinės savivaldybėje. Šį įvykį nesąmoningai norisi prilyginti gana paplitusiam būdui parodyti savo pareigybinę viršenybę: užėmus aukštesnes pareigas yra atleidžiamas iš darbo koks nors darbuotojas, taip įbauginant kitus. “Mes nieko negalime patys spręsti, kaip ir jūs”, teigė kalbinamas policijos pareigūnas Katedros aikštėje. Ir iš tiesų, vis tiek tradiciškai pabaigus dviračių važiavimą Katedros aikštėje, vienas po kito ėmęsi rinktis policininkai tarsi nežinojo, kaip čia jiems toliau elgtis ir desperatiškai skambinėjo telefonais. Net buvo mėginta nesekmingai priekabiauti primityviu teiginiu “dviračiams šaligatviu važinėti draudžiama”.

Nemanau, kad šis įvykis pakankamai bus nušviestas žiniasklaidos. Paklausius pareigūno, kas bus suimtiems dviratininkams, šis atrodė nustebęs – “kokiems suimtiems?”. Todėl ir parašiau šį tekstą.

Akivaizdu, kad Lietuvoje piliečių poreikiai nepaisomi ir jų nuomonė daug kam nepatinka – nėra įstatymo leidžiančio piliečiams ginti viešąjį interesą, o išdrįsę pareikšti savo nuomonę gali sulaukti nemalonės ir iš vyriausybės, ir iš įtakingų verslininkų.Kai Vakarų Europos miestams yra didžiulė garbė būti paskelbtiems metų dviračių miestais (velo-city), ir stengiamasi sudaryti kuo palankiausias sąlygas dviratininkams, Vilniuje dviratininikai yra suimami, o Palangos politikai trukdo kurorte veikti poilsiautojus vežiojantiems velomobilių taksi; patys velomobiliai yra persekiojami. Apie karą keliuose kone kasdien kalbantys ir nedrausmingus vairuotojus moralizuojantys valstybės vadovai sau tų pačių taisyklių netaiko bei patys silpnai suvokia, kas yra demokratija.

Vis daugiau kaupiasi mokslinių duomenų, kad automobilių keliama taršą yra kenksminga žmonių sveikatai – kietosios dalelės (KD10), ultra-smulkiosios dalelės (UFP), dyzelio tarša didina plaučių, širdies ir kraujagyslių ligų, piktybinių navikų riziką, yra sietinos su priešlaikinėmis mirtimis. Dėl oro užterštumo Europos miestuose, kurio pagrindinė priežastis yra transporto keliama tarša, kasmet anksčiau laiko miršta 310000 žmonių.
Gydytojai pataria gyventojams piko metu didesniuose Lietuvos miestuose dėvėti kaukes. Lietuva, kaip ir daugelis kitų naujųjų Europos Sąjungos šalių, tampa senų automobilių sąvartynu, o nuo jų keliamo triukšmo bei smarvės turime kentėti mes patys ir mūsų vaikai.

Kito mėnesio paskutinį penktadienį keli šimtai susirinkusių dviratininkų vėl važiuos sostinės gatvėmis. Kas gi išdrįs sustabdyti susikaupusią globalią Kritinę Masę?

Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš KM dalyvių internetinių archyvų.

Kritinė Masė Budapešte, Vengrija.

Nesibaigiantys politikų pažadai (foto: Frank Wurft)

Dyzelio tarša “užkemša” kraujagysles | Faktai

“Kiekvienas sergantis lėtine plaučių ar širdies liga turėtų vengti būti lauke, kuomet
užterštumo lygis aukštas”, įspėja Britanijos Širdies Fondas.

O žurnale “Genome Biology” neseniai paskelbtas mokslinis straipsnis įrodo, kad dyzelinių variklių išmetamose dujose esančios dalelės (angl. diesel exhaust particles (DEP)) kartu su cholesterolio dalelėmis pasižymi didesniu kraujagysles pažeidžiančiu poviekiu, nei veikdamos atskirai.

Tyrėjai matavo žmogaus kraujagyslių viduje esančių ląstelių (endotelio) daugelio genų raiškos (ekspresijos) pokyčius, jas paveikus DEP ir mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesteroliu – vadinamuoju “bloguoju” cholesteroliu, kuris sukelia aterosklerozę (kraujagyslių užsikimšimą). Abi medžiagos yra žalingų molekulių, vadinamų laisvųjų radikalų (LR) šaltinis, kurių perteklius sukelia kraujagyslių endotelio pažeidimą, skatina uždegimą ir įtakoja aterosklerozę.

Tyrėjas Dr André Nel teigia, kad dyzelio dūmų dalelių ir cholesterolio sukeltas pažeidimas kur kas pranoksta tą žalą, jei jie veiktų pavieniui [via].

Taigi, šiandieną per tradicinę Kritinę Masę nepamirškite respiratorių ir privenkite dyzelinių transporto priemonių.