Silicio slėnis tampa Saulės slėniu

JAV informacinių technolgijų lopšys ir inovacijų terpė Silicio slėnis San Francisko Įlankoje (Kalifornija) planuoja tapti nacionaliniu ir pasauliniu saulės bei alternatyviosios energetikos centru, taip kaip per pastaruosius 20 metų tapo high-tech’o sostine. Birželio 1d. buvo suburtas saulės energetikos industrijos aljansas SolarTech , kurio tikslas – išplėsti sąlyginai mažą saulės energetikos nišą, standartizuoti gamybą, pajungimą, tinklus ir finansavimą.

Manau, alternatyvi energetika (vėjo, saulės, potvynių-atoslūgių, geoterminė) – ateities technologija, ką patvirtina SolarTech. Tenka pripažinti, kad šiuolaikinių saulės elementų gamyba dar nėra labai pažengusi, pasiekiamas tik 12-15% naudingumas. Naujoje Zelandijoje sukurti organiniai pigmentai turėtų būti žymiai efektyvesni.

Kitą vertus, dizainas gali pagerinti situaciją – japonų bendrovė Kyosemi sukūrė sferinę saulės plokštės matricą Sphelar, kuri, kitaip nei tradicinė fotoelementinė plokštė, geba sugerti saulės šviesą bet kuriuo kampu ir pasižyminti 20% naudingumu.

Japonai yra pasauliniai saulės energetikos lyderiai – čia pagaminama pusė visų pasaulio fotoelementų, 30% jų eksportuojami ir kasmet gamyba padidėja 20%. Pozityvi vyriausybės politika lėmė, kad 2004 m. suinstaliuota buvo 100 tūkst. saulės baterijų ir iki 2010 m. planuojama pasiekti 5 GW saulės energijos. 2040 m. japonai žada paleisti specialų palydovą, kuris absorbuotą saulės energiją žemo intensyvumo mikrobangomis transliuos į imtuvus Žemėje 24 h per dieną ir generuos 1 mln. KW per sekundę (!), kas prilygs atominės elektrinės galingumui [via].

Olandai taip pat mėgina keisti dizainą – H-Alpha Solar yra labai plastiškas ir tinkamas įsisiūti į rūbus.

O Lietuva? Pasirodo, pas mus irgi saulės energetika gana perspektyvi, ypač jeigu užuot niurnėję, keistume dizainą ir didintume efektyvumą čia pat. UAB “Saulės energija” gamina fotoelektrinius modulius ir elementus. Trakuose stovi saulės baterijomis aprūpinti automobilių stovėjimo bilietų automatai, kurių daug teko matyti ir Madride. Tereikia didesnio susidomėjimo iš verslininkų, mokslininkų, vartotojų ir vyriausybės. Šiuo metu vien žinių nepakanka – reikia būti kūrybingiems, t.y. mąstyti kiek kitaip nei visi. Būtent alternatyvi energetika ir yra viena iš tų kūrybinių terpių.

NASA: klimato kaita greitesnė nei manyta

Manyčiau, klimato kaitos skeptikai nusipelno antrojo Niurnbergo teismo (Paskutiniuoju netikiu). Gegužės mėn. rimtame moksliniame žurnale Atmospheric Chemistry and Physics išspausdintas NASA ir Kolumbijos Žemės studijų instituto mokslininkų straipsnis, kuriame teigiama, kad klimato kaita vyksta greičiau nei numato IPCC. Dar bent 10 metų “vykdant verslą taip, kaip dabar” – toliau deginant iškastinį organinį kurą – išvengti “grėsmingų pasekmių” bus “neigyvendinamas uždavinys”. Anksčiau taip pat buvo nemažai duomenų, kad procesas gali vykti greičiau, nei manyta, tačiau, manau šis straipsnis yra vienas svaresnių.

Jei jau NASA sausoje mokslinėje kalboje pradėjo naudoti tokius žodžius, kaip “disastrous effects”, “dangerous consequences for the planet”, “critical tipping points” – patikėkit, tai rimta.

Nuogastaujama, kad jei laiku nesumažinus CO2 kiekio atmosferoje (neCO2 šaltiniai – CH4 (metanas) turi mažesnę įtaką, nes jų emisija mažesnė, tačiau vistiek labai svarbūs), gali įsijungti “potencialiai nekontroliuojami” grįžtamo ryšio mechanizmai - dėl ledynų tirpimo pagreitės šiltnamio dujų (pagrindinai metano ir CO2) atsipalaidavimas iš konservuotų natūralių šaltinių – štai šito proceso jau nebesukontroliuos jokios sankcijos ar įstatymai. Pvz, pagal anksčiau išspausdintą Nature straipsnį, pagreitėjus Sibiro pelkių ir ežerų tirpimui, atsipalaiduos dugne užšalę metano burbulai bei suaktyvės mikroorganizmų veikla (puvimas), kurio pašalinis produktas yra taip pat metanas. “Amžino įšalo” (permafrost) rūšis yedoma turi sukaupusi apie 500 Gigatonų anglies – tai tarsi laiko bomba tiksinti (dar) užšalusių ežerų dugne… Dar daugiau, tamsesni (labiau sugeriantys saulės šviesą) medžiai labiau pasistumia link šiaurinių platumų, pakeisdami labiau spindulius atspindinčią tundrą ir sniego dangą, tuo dar labiau galintys paspartinti šį pražūtingą metano “tirpimą”. Ištirpus spindulius atspindinčiam Arkties ledų sluoksniui taip pat nebeliks vieno svarbiausio Žemės “veidrodžio” – vanduo ir žemė sugers šilumos daugiau, nei atspindės.

Būtent tokie klimato kaitą amplifikuojantys mechanizmai yra didžiausia grėsmė visai žmonijai. Visuotiniu mąstu lyginant, žmonijos išmetamas CO2 kiekis nėra labai didelis, tačiau svarbiausia, kad jis nėra cikliškas, todėl net ir tokio kiekio užtenka negrižtamų procesų (circulus vitiosus – lot. ydingas ratas) įsijungimui.

Nors neseniai paskelbtose IPCC ataskaitose pateikiami keli CO2 kiekio scenarijai (450-550-650 ppm), NASA mokslininkai kategoriškai teigia, kad “450 ppm ribos viršyjimas bus beveik neabejotinai pavojingas”, ir ta riba turėtų būti dar žemesnė. Vidutinių veiksmų ir priemonių CO2 emisijos mažinimui neužtenką – reikia veikti iš peties.
Šiuo metu Žemės atmosferoje CO2 koncentracija yra 383 ppm (2007 gegužė), išaugusi nuo 280 ppm ikiindustrinio laikotarpio lygio ir sparčiai didėjanti.

Laiko prislopinti CO2 augimą dar truputį turim, tačiau tikrai nenoriu jaustis kaip tas K. Vonneguto “Katės lopšio” personažas, knygos pabaigoje laikantis iškėlęs vidurinį pirštą į viršų “patys žinote kam”…