IPCC klimato kaitos pasekmių mažinimo ataskaita

Vakar, gegužės 4 d. Jungtinių Tautų Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) viešai buvo paskelbta trečioji klimato kaitos ataskaitos dalis, skirta visuotinio atšilimo pasekmių mažinimo priemonėms.

Daugiau nei 120 šalių atstovų, mokslininkų ir politikų pritarė, kad maksimali riba, iki kada CO2 kiekis dar gali didėti yra 2015 m. (CO2 pikas). Tai būtų realiausias laikotarpis, iki kada dar įmanoma procesą pristabdyti - klimato temperatūra tuomet iki 2050 m. padidėtų 2-2,4 laipsniais Celsijaus ir atšilimo padariniai kainuotų 0,12 metinio pasaulinio BVP, tačiau vyriausybės priemonių imtis turi nedelsiant. Jei CO2 emisija didėtų iki 2020 m. ar 2030 m., temperatūros padidėjimas atitinkamai būtų 2,4-2,8 ir 2,8-3,4 laipsniais, kas, anot N. Sterno, būtų tikra ekonominė (ir ne tik) katastrofa. Tačiau net 2 laipsnių padidėjimas reikštų 2-jų milijonų žmonių mirtis ir 20-30% gyvūnų bei augalų rūšių išnykimą.

Ataskaitoje nurodoma, kad kiekviena valstybė turėtų laikytis CO2 mažinimo politikos, taikydama dvideginio emisijų mokesčius. Anglies sugavimo ir saugojimo technologijų (CCS) vystymas paskelbtas prioritetine kryptimi. Branduolinės ir atsinaujinančios energetikos plėtojimas taip pat laikoma svarbia sritimi, leidžiančia sumažinti CO2 emisiją. Tačiau IPCC atominę energetiką rekomenduoja padidinti tik nuo 16 iki 18% pasauliniu mastu, o štai atsinaujinančios (vėjo, saulės, potvynių) energetikos pasauliniai mąstai turėtų išaugti nuo 18 iki 30-35 %. Taigi, atominė energetika tegali būti tik pereinamojo laikotarpio sprendimas.

Apskritai, priemonės ir technologija klimato kaitai kontroliuoti egzistuoja - tereikia greitų ir ryžtingų sprendimų iš šalių vyriausybių, komercinio sektoriaus ir kiekvieno asmeniškai.

Kiekvienas sektorius turės duoti tam tikrą įnašą. Transporto sektoriuje rekomenduojama padidinti hibridinių automobilių bei našesnių variklių naudojimą.

Šiuo metu gyvename svarbiu istoriniu momentu, kuomet mūsų ignoravimas, dvejonės ir neryžtingumas gali labai brangiai kainuoti ne tik mums, mūsų vaikams, bet ir planetai. Tuos, kurie vis dar mano (o tokių, kaip patirtis rodo, yra dar nemažai), kad klimato kaita yra nesvarbi arba apskritai nieko nemano, pavadinčiau ne žemiečiais, bet marsiečiais ir Žemės priešais.