Apgink Baltijos jūrą kol ne vėlu.

Apgink Baltijos jūrą kol ne vėlu – dar viena internetinė peticija.
Deja, šį kartą išsakysiu neigiamą nuomonę.

Man asmeniškai jau pasidarė truputį juokinga beveik kas savaitę sulaukti po elektroninę peticiją, raginančią pasirašyti ir kovoti, ir nepasiduoti. Reikia suprasti, kad peticija nėra kažkoks žaisliukas (kurį tik įjungi ir jis pats viską padaro).
Kalbant konkrečiai apie šią peticiją, nesupratau jos prasmės. Visiškai neišsakyti argumentai, kodėl paprastas pilietis turėtų ją pasirašyti (“Norime būti tikri, kad vietoj gintaro jūros pakrantėje nerinksime iprito ir fosforo gabaliukų” – sorry, bet tai TIKRAI ne argumentas).

Nenurodytos nei galimos REALIOS grėsmės, mokslininkų nuomonės, statistika. Mano nuomone, tai paprastas kratinys kažkokios (dez)informacijos, greitai surinktos iš gūglės.

Ar pasirašyti, ar ne – jūsų reikalas. Aš pasirašiau. Nes man nesunku išsakyti savo nuomonę (šiuo atveju – pasirašius).
Deja, jeigu tokių (turiu omeny – ‘belekokių’) peticijų vis daugės, laikui atėjus jos praras galimybę ką nors keisti.

O tai būtų tikrai liūdna.

Nes kai kuriais atvejais (reiktų neužmiršti) jos – mūsų vienintelis ginklas.

Žemės diena – kiekvieną dieną

Šiandien Pasaulinė Žemės diena (neformalioji) – ta proga Google pristatė specialų edukacinį GoogleEarth projektą Scholastic skirtą klimato kaitos problemai – Pažinkime Savo Žemę. Tačiau Lietuvoje šiemet štilis – taip ir nepavyko bent suorganizuoti važiavimą dviračiais. Priežasčių gali būti įvairių: išvykę potencialūs organizatoriai, laiko stoka, asmeniniai reikalai etc. Galbūt. Todėl švęskime asmeniškai.

Šiandien tūkstančiai aplinkosaugai neabejingų žmonių visame pasaulyje susirinks kartu protestuoti, koncertuoti, tvarkytis, sodinti medžių ir kt. Tačiau jie beveik nieko nepakeis… Visame pasaulyje jaučiama, kad Žemės diena jau išsikvėpia – ji kasmet tampa vis mažiau ir mažiau revoliucingesnė nei buvo pradžioje, labiau tolsta nuo protingos darnios aplinkosaugos principų, tampa labiau komercializuota. Didžiausia Žemės dienos problema ta, kad ji tapo tarsi ritualine simpatija aplinkosaugai ir retrogradiškai užsiciklino savyje. Maži dalykai (vandens čiaupo užsukimas valant dantis, daugkartinis maišelių panaudojimas, taros pridavimas) yra beprasmiai jei nėra visuotino plačiai priimto sutarimo ir bendrų veiksmų. Rūšiavimas taip pat nėra stebuklinga išeitis ar panacėja. Tai tas pat kas dėvėti guminę paramos apyrankę ir įsivaizduoti, kad esi labai svarbus bei jautiesi tarsi nusipirkęs indulgenciją leidžiančią tau pasijausti nežymiai geriau – iš tiesų tai būdas užsidirbti organizatoriams. Tai ydingas modelis ir mes galim žymiai daugiau. Prekybininkai pradėjo kabinti “žalias” etiketes beveik ant visų prekių nepriklausomai nuo jų įtakos aplinkai ir stengiasi klaidinančiai pateikti dar vieną pirkimo terapijos variantą vietoje atsakingo vartojimo. Net ir tie saulės baterijų bikini tėra kičas (kaip patys turbūt supratote). Mes galime žymiai daugiau.