Pratęsiu M. Castells (“Tapatumo galia“) aplinkosauginių judėjimų analizę (1 dalis):
Išradinga aplinkosaugos judėjimo kakofonija: tipologija
Kolektyvinio veikimo formų, politikos bei diskursų, priskiriamų aplinkosaugos judėjimui, esama tokių įvairių, kad tai verčia kvestionuoti pačią judėjimo idėją. Tačiau mano teigimu, būtent ši teorijos ir praktikos kakofonija apibūdina šį judėjimą kaip naują decentralizuoto, daugiaformio, orientuoto į tinklaveiką bei plačiai išsisklaidžiusio socialinio judėjimo formą. Be to, vėliau aš pasistengsiu įrodyti, kad kai kurios pagrindinės temos yra būdingos daugumai – ar net visoms su aplinkosauga susijusioms kolektyvinio veikimo formoms. Tačiau aiškumo dėlei šį judėjimą pravarčiau nagrinėti remiantis viena takoskyra ir viena tipologija. Kalbu apie aplinkosaugos judėjimo ir ekologijos takoskyrą. Aplinkosaugos judėjimu (environmentalism) vadinu visas kolektyvinio elgesio formas, kurių diskursas bei praktika yra nukreipti į destruktyvių žmogaus veiklos ir natūralios aplinkos ryšio formų koregavimą, priešinantis vyraujančiai struktūrinei bei institucinei logikai. Ekologiją aš, kaip sociologas, suprantu kaip visumą požiūrių, teorijų bei projektų, kuriuose žmonija laikoma platesnės ekosistemos dalimi ir siekiama išsaugoti šios sistemos pusiausvyrą dinaminėje, evoliucinėje perspektyvoje. Mano požiūriu, aplinkosaugos judėjimas yra ekologijos praktika, o ekologija yra aplinkosaugos judėjimo teorija. Tačiau tolesniuose knygos puslapiuose sąvoką “ekologija” aš vartosiu siauresne prasme, turėdamas galvoje aiškius, sąmoningus šios holistinės, evoliucinės perspektyvos pasireiškimus. Jei kalbėtume apie tipologiją, siūlau vėl pasitelkti parankų Alain Touraine socialinių judėjimų apibūdinimą, kad galėtume išskirti penkias pagrindines aplinkosaugos judėjimo sroves pagal tai, kaip jie reiškėsi per pastebėtą praktiką tarptautiniu lygmeniu pastaruosius du dešimtmečius. Read the rest of this entry »
